Advokatų kontoros GLIMSTEDT advokatė, asocijuota partnerė Giedrė Rimkūnaitė-Manke.
Žiniasklaidos (arba visuomenės informavimo) teisė reglamentuoja visuomenės informavimo
priemonių bei žurnalistų veiklą. Istoriškai visuomenės informavimo priemones buvo galima skirstyti į
dvi pagrindines grupes: spausdintinius leidinius (laikraščiai, žurnalai ir pan.) bei elektroninių ryšių
priemonėmis teikiamas visuomenės informavimo priemones (radijas ir televizija).
Žiniasklaidos srityje pagrindiniai teisiniai klausimai paprastai yra susiję su informacijos ir saviraiškos
laisvių bei kitų teisių (pavyzdžiui, asmens teisė į privatumą, garbė ir orumas bei dalykinė reputacija)
santykiu, kitaip tariant, riba tarp to, ką galima skleisti, o kas pažeistų kito asmens teises. Todėl
dažnai teisinėmis priemonėmis sprendžiami klausimai dėl garbės ir orumo, dalykinės reputacijos
pažeidimo publikacijose arba televizijos ar radijo programose ir atsakomybės už tokius pažeidimus.
Šiais laikais, kai internetas yra tapęs didžiosios gyventojų dalies kasdienybe, neabejotinai pastebimi
ženklūs žiniasklaidos ir atitinkamai ją reglamentuojančios teisės šakos pokyčiai. Pagrindinės
šiuolaikinės žiniasklaidos kaitos tendencijos yra susijusios su žiniasklaidos plėtra internete,
mobiliųjų įrenginių naudojimo plitimu ir vartotojų turinio gausa.
Pastaraisiais metais itin aiškiai susiformavo ir nuolat auga trečioji visuomenės informavimo
priemonių rūšis – informacinės visuomenės informavimo priemonės, t. y. viešosios informacijos
skleidimas elektroninėmis priemonėmis. Vienas pagrindinių interneto naudotojų poreikių yra
informacijos paieška. Vadovaujantis TNS atliktais žiniasklaidos tyrimais, vis daugiau laikraščių
skaitytojų skaito ir internetinę laikraščio versiją, o 2012 m. lietuviškų laikraščių ir žurnalų
internetines versijas skaitė 39 proc. Lietuvos gyventojų ir 58 proc. interneto naudotojų.
Laikraščių ir žurnalų internetinės versijos sudaro tik dalį informacijos šaltinių internete. To paties
tyrimo duomenimis, 38 proc. interneto naudotojų bent kartą per mėnesį skaito tinklaraščius (angl.
blog). Tinklaraščiai, kaip priemonė informacijai skleisti ir pasiekti, Lietuvoje atsirado jau daugiau
kaip prieš dešimtmetį. Tačiau pastaruoju metu tinklaraščiai ir tinklaraštininkų įpročiai taip pat
keičiasi, jie gana sparčiai persikelia į socialinius tinklus ir vietoje savo atskirų interneto svetainių
tinklaraštininkai vis dažniau naudoja socialinius tinklus, pavyzdžiui, „Facebook“ paskyras ar
puslapius, socialinį tinklą „Twitter“.
Kitas ženkliai šiuolaikinę žiniasklaidą veikiantis faktorius yra mobiliųjų įrenginių naudojimo plėtra.
Pagal TNS atliktus žiniasklaidos tyrimus, 2012 m. beveik penktadalis (18 proc.) interneto vartotojų
naršymui naudojo ir telefonus. Taip pat sparčiai auga ir planšetinių kompiuterių populiarumas.
Mobiliosios technologijos suteikia beveik neribotas galimybes dalintis informacija. Kiekvienas su
savimi turintis išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį gali akimirksniu patalpinti internete
komentarą ar ką tik įrašytą, nufotografuotą ar nufilmuotą medžiagą. Taigi internete sparčiai
daugėja vartotojų turinio, kuris neretai susipina su profesionaliai skleidžiama viešąja informacija.
Reikia paminėti ir tai, kad keičiantis technologijoms, keičiasi ir profesionalų – žurnalistų bei kitų
viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų – įpročiai. Siekdami neatsilikti nuo tinklaraštininkų ir kitų
aktyviai internete besireiškiančių vartotojų, profesionalūs žurnalistai priversti būti kūrybiškesni,
kartais galbūt ne vien teigiama šio žodžio prasme. Tai sukelia ir vis daugiau teisinių klausimų bei
ginčų.
Tiek viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, užsiimantys visuomenės informavimo veikla, tiek
teisininkai, vertinantys veiklos atitikimą teisės aktams, galimus pažeidimus ir atsakomybę, susiduria
su iššūkiais, kuriuos sąlygoja informacinių technologijų ir visuomenės informavimo dalyvių įpročių
pokyčiai. Technologijos, o kartu ir vis nauji būdai informacijai skleisti ar ja dalintis, keičiasi ir plinta
greičiau nei gali būti atlikti teisės aktų pakeitimai ar suformuota aktuali teismų praktika. Todėl
naujoje aplinkoje, naujose situacijose turi būti taikomos taisyklės, kurios sukurtos prieš keletą ar
net keletą dešimčių metų.
Tai, kas anksčiau galėjo atrodyti savaime suprantama, dabar kelia klausimų. Pavyzdžiui, prieš
sprendžiant, ar turi būti taikoma atsakomybė už paskleistą informaciją, kuri pažeidžia kito asmens
teises, pirmiausia gali tekti nustatyti, ar toks informacijos paskleidimas gali būti laikomas
visuomenės informavimu, o paskleidęs asmuo – viešosios informacijos rengėju ar net žurnalistu.
Ne visi tinklaraštininkai noriai pripažįsta save viešosios informacijos rengėjais bei tai, kad jiems yra
taikomi Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai. Tačiau įstatyme apibrėžtos visuomenės
informavimo sąvokos esmė yra informacijos skleidimas viešai. Nors sąvokoje yra vardijamos tam
tikros priemonės (laikraštis, žurnalas, televizijos programa ir t. t.), šis sąrašas nėra baigtinis ir
vertinant, ar konkreti priemonė yra skirta visuomenės informavimui, neturėtų būti svarbi jos
pateikimo forma. Taigi asmuo, reguliariai viešai skelbiantis informaciją internete, turi laikytis
viešosios informacijos rengėjui taikomų įstatymo reikalavimų (neiškraipyti informacijos bei
nuomonių, būti objektyvus ir nešališkas, saugoti ir gerbi žmogaus teisę į privatumą ir pan.),
nepriklausomai nuo to, ar jis skelbia informaciją profesionaliai, ar tai yra jo laisvalaikio ar kita
papildoma veikla. Tinklaraštininkų priskyrimas viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams yra
patvirtintas ir Lietuvos teismų.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas kartą yra netgi išaiškinęs, kad tinklaraštininkas,
profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip
viešosios informacijos rengėjas, gali būti pripažįstamas ir žurnalistu (t. y. profesionalu).
Žurnalistams įstatymas nustato dar griežtesnius reikalavimus nei kitiems viešosios informacijos
rengėjams (pavyzdžiui, pareiga remtis keliais šaltiniais, vadovautis kitomis žurnalistų profesinės
etikos normomis). Tačiau būtina paminėti, kad ne kiekvienas tinklaraštininkas ar kitaip savo turinį
internete skelbiantis asmuo turėtų būti pripažįstamas žurnalistu.
Kitas su viešosios informacijos skleidimu internete susijęs teisinis aspektas yra tai, kad tam tikrais
atvejais viešosios informacijos skleidėjui internete gali nekilti atsakomybė už tokią informaciją. Ši
išimtis galėtų būti taikoma informacinės visuomenės paslaugų tarpiniam teikėjui, kuris tik suteikia
galimybę tretiesiems asmenims skelbti informaciją elektroninėje erdvėje. Tačiau tam, kad tokiam
paslaugų teikėjui atsakomybė nekiltų, jis turi atitikti Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme
nustatytus reikalavimus – atlikti tik techninį vaidmenį, nekontroliuoti, nekeisti ir kitaip nedaryti
įtakos vartotojų skelbiamam turiniui. Jam taip pat neturi būti žinoma, kad jo perduodama ar
saugoma informacija yra neteisėta. Siekdami, kad atsakomybė nebūtų pritaikyta, informacinės
visuomenės paslaugų tarpiniai teikėjai taip pat turi pareigą skubiai imtis priemonių, jeigu sužino,
kad skelbiama informacija yra neteisėta ar pažeidžia kitų asmenų teises.
Informacinių technologijų plėtra ženkliai paveikė ir kitas tradicines visuomenės informavimo
priemones. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra sparčiai plintanti internetinė televizija (angl. WebTV),
kai televizijos programas galima žiūrėti internetu ar naudojant interneto protokolą transliuojama
televizija (angl. IP TV), suteikianti galimybę įsirašyti laidas, žiūrėti jų pakartojimus. Šioms
technologijoms plečiantis kyla ir nauji teisiniai klausimai, pavyzdžiui, papildomų autorių licencijų
ar sutikimų poreikis.
Galiausiai, informacinių technologijų naudojimas daro įtaką ne tik visuomenės informavimo atstovų
teisėms ir pareigoms, bet ir asmenų galimybei ginti savo teisę į privatumą. Naudodami socialinės
žiniasklaidos priemones patys asmenys dažnai privačią informaciją skelbia viešai. Todėl tai, kas
anksčiau buvo privatu, dabar tampa vieša dėl pačių asmenų veiksmų, ir tai daro poveikį teismų ilgą
laiką formuotai ribai tarp informacijos ir saviraiškos laisvės bei asmens teisės į privatumą.
