Žemės įstatymo pakeitimo projektas: ar pasirenkamas geriausias valstybinės žemės valdymo kelias?

Vyriausybė apsisprendė – teikia išvadą Seimui, kur toliau bus svarstomas Žemės įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Jo esmė – nustatyti apribojimus be aukciono išnuomotos valstybinės žemės, užstatytos privačių asmenų naudojamais statiniais, nuomininkams.

Žemės įstatymo pakeitimo projekte numatomas draudimas keisti iš valstybės lengvatine tvarka nuomojamos, statiniais užstatytos, žemės naudojimo paskirtį ar būdą (išskyrus neprivatizuotiną žemę), taip pat draudimas keisti šių statinių naudojimo paskirtį, statyti naujus statinius (išskyrus priklausinius, tinklus, komunikacijas) ar rekonstruoti senuosius (išskyrus atvejus, kai statinių užimamas plotas didėja ne daugiau nei 5 procentais).

Tai reiškia, kad tik nusipirkus žemę iš valstybės būtų galima keisti jos naudojimo paskirtį ar būdą, keisti statinių naudojimo paskirtį, statyti naujus statinius.

O jeigu statiniai yra ant ne aukciono būdu išnuomotos neprivatizuotinos žemės, pavyzdžiui, Kuršių nerijos nacionaliniame parke, atitinkamais atvejais statyti naujus statinius arba rekonstruoti jau esančius galima sumokėjus į valstybės biudžetą žemės nuomos mokesčio priedą – 20 procentų žemės mokestinės vertės.

Nuostata dėl galimybės statyti naujus statinius ar keisti jų paskirtį sumokėjus 20 procentų priedą, tikėtina, bus taikoma ir šiuo metu galiojančioms valstybinės žemės nuomos sutartims. Tikimasi, kad, priėmus įstatymo pakeitimus, valstybinė žemė bus naudojama efektyviai ir valstybė nepraras pajamų.

Dažnai mus gerai nuteikia, kai verslas ar turtingas fizinis asmuo privalo susimokėti į biudžetą. Tikimės, kad iš to bus nauda mums visiems, valstybei. Bet ar tikrai?

Ir ar tikrai turėsime aiškias, visiems vienodas veiklos sąlygas, ar mūsų ir užsienio verslo investicijoms nepakenksime numatomais Žemės įstatymo pakeitimais, kurie kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų?

Iš Žemės įstatymo pakeitimo projekto aiškinamojo rašto galima suprasti, kad daugiausia problemų kelia situacija, kai be aukciono išnuomojamas kur kas didesnis valstybinės žemės sklypas, nei reikėtų statiniams ir įrenginiams naudoti. Tačiau nei pradiniame įstatymo pakeitimo projekte, nei aptariamoje jo redakcijoje šis klausimas niekaip nėra sprendžiamas, taigi abejotina, ar, nepanaikinus priežasties, pasirenkamas geriausias kelias tvarkytis su pasekmėmis.

Kalbant apie pasirinktą reguliavimo būdą, neaišku, kodėl pasirinktas būtent draudimas keisti pastatų ar žemės paskirtį, statyti naujus pastatus ar rekonstruoti senuosius, kurie gali būti apleisti ar net keliantys grėsmę aplinkai, kodėl numatomi būtent 20 procentų dydžio mokėjimai ir kodėl jie negalimi ir privatizuotinoje žemėje.

Kita vertus, Projekto nuostatos gali būti traktuojamos labai skirtingai ir net „kūrybingai“, kas  apskritai gali trukdyti pasiekti geruosius tikslus.

Jau sukaupę tam tikrą teisės kūrimo patirtį, suprantame kaip svarbu pakankamai dėmesio skirti teisinės sistemos vientisumui, priimamų sprendimų poveikio vertinimui.

Nagrinėjant Projektą, be jau išsakytų abejonių, kyla klausimas ar, pavyzdžiui, statinių paskirties keitimo apribojimai, galimų statyti statinių rūšys ir parametrai yra išimtinai Žemės įstatymo reguliavimo dalykas, kaip Projekto nuostatos dera su visa teritorijų planavimo filosofija ir teisiniu reguliavimu, galbūt atitinkamos problemos ar valstybės pajamų praradimai galėtų būti sprendžiami Aplinkos ministerijos žadamu parengti infrastruktūros klausimus reglamentuojančiu įstatymo projektu ar kitų įstatymų pakeitimais.

Valstybės kontrolė, į kurios išvadas[1] dažnai daroma nuoroda siekiant pagrįsti Projekto nuostatas, be kita ko, nurodo ir į tai, kad valstybė, kaip žemės savininkė, neturi aiškios vizijos, koks gali būti naudingiausias šios žemės naudojimo būdas – išsipirkimas ar nuoma.

Ar tikrai valstybės strategija yra siekti, kad žemė būtų privati, ar tai pats efektyviausias, daugiausia naudos valstybei teikiantis (ar galintis teikti) žemės naudojimo būdas?

Pabaigai – prancūzų filosofo Michel de Montaigne (1533-1592) citata, kurioje dvi geros žinios – rašyta seniai ir ne apie mus: „niekas kitas pasaulyje netempia tokios sunkios klaidų naštos kaip įstatymai <…> savo netvarkingumu ir netikslumu mūsų, prancūzų, įstatymai labai prisideda prie savivalės ir korupcijos tų, kurie juos taiko kitiems. Jie suformuluoti taip painiai ir yra tokie nenuoseklūs, jog tam tikru požiūriu pateisina mūsų nekorektiškumą jų aiškinimo, taikymo ir vykdymo atvejais.“[2]


[1] Pavyzdžiui, 2016-10-10 Valstybinio audito ataskaita Nr. VA-P-10-6-18

[2] Michel de Montaigne. Esė. Vilnius, 2011, p. 252..

 

Jolanta Bernotaitė, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė. Nuomonė publikuota naujienų portale vz.lt

Užsisakykite svarbiausias naujienas