Metų pradžioje prasidėję tyrimai dėl žalos aplinkai išjudino politikus. Valstybės kontrolei buvo pavesta atlikti aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos veiklos efektyvumo ir rezultatyvumo auditą, kuris atskleidė įsisenėjusias problemas įvairiuose lygiuose – nesutvarkytą teisinį reglamentavimą, problemas taršos leidimų išdavimo procese, menką materialinį kontroliuojančių pareigūnų aprūpinimą priemonėmis, netvarkomas užterštas teritorijas. Kaip šioje srityje dirbančiam advokatui svarbi ir dar viena problema – neaišku, kaip turi būti įvertinta aplinkai padaryta žala.
Aplinkai padarytos žalos apskaičiavimą reglamentuoja Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, tačiau kaip turėtų būti įvertinta padaryta žala, pvz., kai dėl ūkio subjekto veiklos masiškai žūsta augalai ir gyvūnai, joje nėra aiškiai nustatyta, taigi gamtai padarytos žalos daugelyje skambiai pradėtų rezonansinių tyrimų iš esmės neįmanoma objektyviai nustatyti. Tais atvejais, kai žala nustatyta, ji yra nereikšminga. Policijos departamentas, teikdamas komentarus, pažymėjo, kad yra atvejų, kai už aplinkos apsaugą atsakingos institucijos apskaičiuoja žalą tik preliminariai. Tokiu atveju visos abejonės vertinamos įtariamojo naudai, ir tokie ikiteisminiai tyrimai negali būti perduodami teisminiam nagrinėjimui.
Teisinio reglamentavimo problemos lemia, kad skambios antraštės nevirsta nuosekliais tyrimais, kurie padėtų atskleisti objektyvią tiesą, nubausti kaltus, išteisinti nekaltus ir, svarbiausia, atlyginti gamtai padarytą žalą.
Problemą žino ir Generalinė prokuratūra. Valstybės kontrolei ji yra pateikusi tokius pastebėjimus: „Pagrindinis klausimas, tiriant nusikalstamas veikas aplinkai, yra žalos nustatymas, nes baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių požymis – didelė žala aplinkai. Problema nėra nauja – įvertinti ir pagrįsti didelės žalos ar kitų sunkių padarinių aplinkai faktą šios kategorijos bylose buvo sudėtinga ir anksčiau. Aplinkai padarytos žalos materiali išraiška skaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintas metodikas, tačiau kvalifikuojant nusikalstamas veikas būtina nustatyti, kaip pagal metodiką apskaičiuota žala pasireiškia konkretiems aplinkos elementams, ir įrodyti, kad dėl nusikalstamos veikos atsiradęs neigiamas poveikis yra reikšmingas. Teisės aktuose nėra konkrečių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti neigiamų padarinių aplinkos elementams mastą, todėl šios kategorijos bylose teismų kiekvieną kartą individualiai vertinamas žalos aplinkai mastas sukelia teisinio neapibrėžtumo būseną“.
Klaidinga manyti, kad tokia netvarka ir „nebaudžiamumas“ naudinga verslui. Ūkinė veikla siejasi su tam tikromis rizikomis, tarp jų, kad ir kaip būtų nemalonu, ir aplinkos tarša. Pasitaiko technologinių avarijų ar žmogiškųjų klaidų, tačiau tam ir reikalingas geras teisinis reglamentavimas, kad padariniai būtų kiek įmanoma pašalinti, o žala atlyginta.
Teismų praktikoje pažymėta, jog Aplinkos apsaugos įstatymas įtvirtina gamtos išteklių naudotojų ir ūkio subjektų pareigą imtis visų priemonių, kad žalos aplinkai būtų išvengta, o ją padarius įpareigoja atkurti aplinkos būklę, esant galimybei iki pirminės būklės buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad, sprendžiant, ar padaryta žala orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams yra didelė, ar ne, taip pat apie kitų padarinių sunkumą aplinkai, reikia atsižvelgti į aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo pobūdį, materialinių nuostolių dydį, žalos ekosistemai pobūdį ir dydį, gamtos objektų, kuriems buvo padaryta žala, vertingumą, žalos mąstą, galimybę atkurti tai, kas buvo suniokota, sužalota, ir pan. Taip pat LAT konstatavo, kad visų pirma turi būti siekiama atkurti aplinkos būklę, pagal galimybes atkurti pirminę aplinkos padėtį, likviduoti atsiradusius neigiamus aplinkos ar jos elementų pokyčius, atkurti buvusias jos funkcijas, naudingąsias savybes.
Reikalavimai atlyginti žalą vien remiantis pagal metodiką padarytais skaičiavimais, pasak teisminės praktikos, yra neperspektyvūs. LAT yra pateikęs išaiškinimą, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio taikymas turi būti derinamas kartu su Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje įtvirtintu visišku nuostolių atlyginimo principu. Šio principo turinys atskleidžia tai, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti realiai (faktiškai) padarytą žalą. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), padarytos žalos aplinkai atvejais – atkurti aplinkos būklę, buvusią iki užteršimo.
Tačiau kaip atkurti tą pradinę padėtį, jei nėra tiksliai reglamentuota, kaip įvertinti padarytą žalą?
Tais atvejais, kai žalos nustatyti objektyviai neįmanoma, nėra pagrindo taikyti ir baudžiamąją atsakomybę, o atsakingų asmenų teisinį persekiojimą reikia kaip galima greičiau nutraukti. Kiekviena delsimo (neveikimo) diena kai kuriais atvejais kainuoja didžiulius finansinius praradimus ir daro milžinišką žalą reputacijai. Teisinio reguliavimo spragos ir neveiksminga institucinės kontrolės sistema yra tai, už ką atsako Valstybė.
Komentaro autorius Linas Sesickas yra advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris, Bankų ir finansų praktikos vadovas
