Remiantis ES reglamentais ar Lugano konvencija dėl jurisdikcijos Europos teismuose išnagrinėta ne viena byla, kur, teismui pagrindiniu ar inkariniu[i] atsakovu pripažinus Jungtinėje Karalystėje ar kitoje ES valstybėje registruotą pirmąjį atsakovą[ii], į tą pačią bylą antruoju atsakovu buvo įtraukti ir susitarimo dėl užsienio jurisdikcijos neturėję asmenys ir sprendžiamas klausimas dėl užsienio teismų jurisdikcijos – pavyzdžiui, bylose „Snoras“ prieš „Portpin Limited“ 2020 Lietuvoje, JSC „Commercial Bank Privatbank“ prieš „Kolomoisky“, „Senior Taxi Aereo Executivo“ Ltda prieš „Agusta Westland“ S.p.A. Jungtinėje Karalystėje.
Dėl jurisdikcijos ES reglamentas numato, kad asmeniui, kurio nuolatinė buveinės vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų – vieno iš atsakovų buveinės vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.
Siekdamos išvengti neaiškumų, šalys sutartyje gali numatyti, kad sąlyga dėl konkrečios valstybės teismo jurisdikcijos taikoma ir atsakovų daugeto atveju. Tokią sąlygą įtraukus į sutartį, ieškovas nebegalėtų iškelti bylos pagal jam priimtiniausio atsakovo buveinės adresą vien tik siekdamas pašalinti kitą atsakovą iš šią bylą nagrinėti kompetentingo užsienio ar vietinio teismo jurisdikcijos. Nesant tokio susitarimo dėl konkrečios valstybės teismo jurisdikcijos atsakovų daugeto atveju, teismas jurisdikcijos klausimą gali aiškinti plačiai.
Tokią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo poziciją pacitavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) byloje „Snoras“ prieš „Portpin Limited“ 2020: ESTT byloje Mærsk Olie & Gas priminė, kad Briuselio konvencijos 21 straipsnis kartu su 22 straipsniu dėl susijusių ieškinių yra šios konvencijos II antraštinės dalies 8 skirsnyje, pagal kurį tinkamo teisingumo administravimo Bendrijoje tikslais siekiama išvengti lygiagrečių procesų skirtingose susitariančiosiose valstybėse (valstybėse narėse) ir dėl to galinčių atsirasti priešingų sprendimų. Todėl ja, kiek įmanoma, siekiama iš anksto užkirsti kelią tokiai padėčiai, kokia numatyta šios konvencijos 27 straipsnio 3 punkte, tai yra sprendimo nepripažinimui dėl jo nesuderinamumo su sprendimu dėl ginčo tarp tų pačių šalių toje valstybėje, kurioje siekiama, kad jis būtų pripažintas (žr. 1987 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gubisch Maschinenfabrik, C-144/86, 8 punktą ir 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Gasser, C-116/02, 41 punktą). Siekiant šių tikslų 21 straipsnis turi būti aiškinamas plačiai, iš principo apimant visus lis pendens atvejus susitariančiųjų valstybių teismuose, neatsižvelgiant į šalių gyvenamąją vietą (1991 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Overseas Union Insurance ir kt., C?351/89, 16 punktas ir minėto sprendimo Gasser 41 punktas).
Toks LAT sprendimas rodo, kad kompleksinių sandorių atveju, esant atsakovų daugetui, geriau numatyti konkrečios valstybės teismo ar arbitražo jurisdikciją, nes kitu atveju teismas jurisdikciją byloje gali aiškinti plačiai, o atsakovas turės vykti į tos valstybės teismą, kuriame bus ir ieškovą daugiau ar mažiau palaikantis kitas atsakovas, su ieškovu turintis bendrų interesų, kas gali kelti abejonių, ar byla bus išspręsta teisingai.
Tarkime, kad šalys sutartyse anglų kalba susitarė, kad ginčus spręs Londono teismas pagal Anglijos ir Velso įstatymus, tačiau, nesusitarus dėl jurisdikcijos atsakovų daugeto atveju, ieškovas gali netikėtai kreiptis į teismą pagal kito atsakovo Italijoje buveinės adresą. Iki tol angliškai harmoningai atrodęs susitarimas keliaus į Italiją, kur teks spręsti ginčą italų kalba, pasitelkiant vertėjus ir prisitaikant prie itališko proceso specifikos, italų teisėjui aiškinantis Anglijos ir Velso įstatymus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas dar nesuformavo teismų praktikos dėl susitarimų dėl jurisdikcijos atsakovų daugeto iš skirtingų šalių atveju, tačiau LAT byla „Snoras“ prieš „Portpin Limited“ 2020 patvirtina, kad, kol nėra suformuota aiškių precedentų, sutartis padėtų išvengti plataus ES reglamento aiškinimo.
Iš patirties žinome, kad kompleksinių sandorių ar viešųjų pirkimų atveju didesnė ir ginčų kilimo tikimybė, o viešųjų pirkimų atveju užsakovai po sutarties sudarymo apskritai nėra labai linkę sudaryti naujus susitarimus, kad spręstų ginčus, todėl kompleksinio sandorio atveju atsakovų daugeto klausimas turėtų būti sutartas iš anksto, be to, šalys turėtų nepamiršti, kad arbitražas yra alternatyva ilgiems ir viešiems teismų procesams.
Komentaro autorius advokatas Mindaugas Jablonskis yra advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris
[i] ang. anchor defendant
[ii] pranc. le premier défendeur
