Praktikoje kyla nemažai neaiškumų dėl įmonių valdymo organų civilinės atsakomybės, jos apimties ir su tuo susijusių klausimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), atsižvelgęs į susiklosčiusią situaciją, 2017 m. balandžio 4 d. paskelbė pirmąją teismų praktikos apžvalgą dėl bendrovės valdymo organų civilinės atsakomybės reglamentuojančių teisės normų taikymo LAT praktikoje. Apžvalgoje daugiausia analizuojami būtent vienasmenio įmonės valdymo organo, įmonės vadovo, pareigų bei civilinės atsakomybės klausimai. Poreikis suformuluoti vieną veiksmingą požiūrį į teisinę bazę, reglamentuojančią vadovo, kaip vieno svarbiausių įmonės subjektų, civilinės atsakomybės klausimus grindžiamas šio subjekto priimamų sprendimų ir veiksmų svarba įmonės veiklai. Atskleidęs vyraujančią kasacinio teismo praktiką, išaiškinęs teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinę atsakomybę ir aptaręs teigiamus jurisprudencijos pavyzdžius, LAT apibendrino ir pateikė atsakymus į praktikoje daugiausia klausimų keliančius aspektus, kuriuos apžvelgiame šiame straipsnyje.
Autorės: Aušra Maliauskaitė-Embrektė, advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuotoji partnerė, advokatė; Laura Tunkevičiūtė, advokatų kontoros GLIMSTEDT jaunesnioji teisininkė
Asocijuotoji partnerė, advokatė Aušra Maliauskaitė-Embrektė
Jaunesnioji teisininkė Laura Tunkevičiūtė
Valdybos ir įmonės vadovo civilinės atsakomybės atribojimas
Sprendžiant šių valdymo organų civilinės atsakomybės atribojimo klausimą ir nustatant civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, būtina atsižvelgti į įstatymuose ar kituose teisės aktuose, įmonės dokumentuose nustatytą jų kompetenciją, apibrėžiančią valdymo organo atsakomybės ribas. LAT pažymėjo, kad skirtingų valdymo organų civilinė atsakomybė už įmonei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma atsižvelgiant į tai, kad kiekvieno valdymo organo pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo (LAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
Jei reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą dėl sandorio, kurį sudarė įmonės vadovas, tačiau šiam buvo gautas valdybos pritarimas, atsakomybė už tokį sandorį tenka įmonės valdybai, jei nėra vadovo kaltės. Jei konstatuojama ir vadovo kaltė, vadovas ir valdyba atsako pagal dalinės atsakomybes taisykles, pagal kiekvieno jų kaltės laipsnį (LAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
Faktinio įmonės vadovo civilinė atsakomybė
Praktikoje neretai įmonės de jure vadovas nėra paskirtas arba, esant paskirtam vadovui jo funkcijas atlieka kitas asmuo, todėl pripažįstama, kad tokiais atvejais faktiniam vadovui taip pat gali kilti civilinė atsakomybė už įstatymuose nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą. Pripažinus, kad teisės aktų nustatyta tvarka vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Susiklosčius situacijai, kai, esant de jure vadovui, įmonei vadovauja faktinis vadovas, įstatymuose nustatytų pareigų privalo laikytis abu vadovai.
LAT pažymėjo, kad aplinkybių visuma, kai de jure direktorės vaiko priežiūros atostogų metu kitas asmuo sudarinėja darbo sutartis su darbuotojais, priima įsakymus įmonės vardu, nepaisant to, kad nėra sprendimo paskirti jį įmonės vadovu / laikinai einančiu pareigas, darytina išvadą dėl faktinio įmonės vadovo statuso įgijimo (LAT 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).
LAT, spręsdamas dėl de jure vadovo ir faktinio vadovo atsakomybės, konstatavo, kad už žalą, padarytą de jure vadovės, vaiko priežiūros atostogų metu sudariusios sandorį su faktiniu vadovu dėl įmonei priklausiusio turto už mažesnę negu rinkos kainą pirkimo, atsako abu savo pareigas įmonei pažeidę vadovai. De jure vadovė per visą šių pareigų užėmimo laikotarpį turi fiduciarinių pareigų įmonei, taigi šiuo atveju de jure vadovė nepagrįstai pasinaudojo galimybe įsigyti įmonės turtą. Todėl civilinė atsakomybė aptariamu atveju už įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą taikytina tiek de jure vadovei, tiek faktiniam vadovui (LAT 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015).
Įmonės finansinių įsipareigojimų įtaka įmonės vadovo civilinei atsakomybei
Bendru atveju valdymo organų civilinė atsakomybė mokiai įmonei yra tiesioginė, o įmonės valdymo organų atsakomybė bankrutuojančios įmonės kreditoriams yra subsidiari. Vadovas kreditoriams atsako kaip papildomas skolininkas tokia apimtimi, kiek prievolės nevykdo tiesioginis skolininkas – įmonė.
LAT civilinėje byloje, kurioje kreditorius prašė priteisti iš įmonės, o subsidiariai – iš jo vadovės nesumokėtą atlyginimą už atliktus rangos darbus, nustatęs, kad jau rangos sutarties sudarymo metu vadovė žinojo, jog įmonė dėl nemokumo negalės atsiskaityti už rangos darbus, ir pažymėjęs, kad esminis subsidiariosios civilinės atsakomybės bruožas tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko konstatavo, kad žemesnės instancijos teismas nepagrįstai vadovę vertino kaip pagrindinę skolininkę, o įmonę – kaip papildomą, todėl sprendimu papildoma skolininke pripažino vadovę (LAT 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).
Kreditorių galimybės pareikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui
LAT praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui, bet tik tokiu atveju, jeigu šis padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Taigi kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o pasirinktu ieškinio pagrindu.
Įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygos
Įmonės vadovo civilinė atsakomybė yra deliktinė, taigi reikalaujama nustatyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: (i) neteisėtus veiksmus, (ii) žalą, (iii) priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir (iv) kaltę.
Vadovo veiksmai pripažįstami neteisėtais, kai pažeidžiamos imperatyvios pareigos, fiduciarinės pareigos ar priimtas pažeidus verslo sprendimo priėmimo taisyklę (angl. business judgment rule).
Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas privalu vykdyti taip, kaip nurodyta įstatymuose, įmonės vadovas neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio. Tuo tarpu fiduciarinės pareigos reikalauja elgesio atitikties rūpestingumo ir lojalumo standartams.
LAT, atskleisdamas fiduciarinių ir imperatyvių vadovo pareigų santykį, konstatavo, kad įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas(pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Taigi jo civilinė atsakomybė grindžiama specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos kreditoriams (LAT 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
Fiduciarinių pareigų vykdymas bei jų pobūdis priklauso ir nuo įmonės finansinės situacijos. Įmonei veikiant įprastai, vadovas neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams, šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių – interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių – interesų reikšmė, todėl suprastėjus įmonės finansinei būklei atsiranda vadovo fiduciarinės pareigos priimant su įmonės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai kreditorių interesai pradeda vyrauti (LAT 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Siekdamas suderinti verslo rizikos pozityviuosius aspektus ir susiaurinti įmonės vadovo atsakomybę už nepasiteisinusius verslo sprendimus, LAT nuo 2014 metų bylose dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės expressis verbis ėmė taikyti verslo sprendimų priėmimo taisyklę (angl. business judgment rule). Pagal verslo sprendimų priėmimo taisyklę preziumuojama, kad vadovas veikia įmonės, kuriai vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti įmonės vadovą nuo atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. LAT pažymėjo, kad vadovo civilinė atsakomybė taikoma ne už verslo nesėkmę, bet už verslo sprendimo priėmimą pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant įgaliojimus, todėl žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės vadovo fiduciarinių pareigų(lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba suteiktų įgaliojimų viršijimą (LAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
Kita svarbi nemokios įmonės vadovo pareiga – įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui. LAT praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi tik paskutiniai įmonės valdymo organai. Anksčiau įmonei vadovavę asmenys gali būti atsakingi už dokumentų neperdavimą savarankiškais pagrindais, jei jie netinkamai organizavo įmonės apskaitą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą (LAT 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
Įmonės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su įmonės turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (LAT 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Aplaidus buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas ir neatitiktis faktinei padėčiai rodo, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos įmonei padarymą (LAT 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015). LAT pažymėjo, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (LAT 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).
Jei dėl neteisėtų vadovo veiksmų įmonė patyrė ne tik žalą, bet ir gavo naudos, žalos dydis nustatomas išskaičiuojant gautą naudą iš patirtų nuostolių sumos. LAT, pasisakydamas dėl žalos, padarytos vadovui pavėlavus inicijuoti bankroto bylą, atlyginimo bylose, konstatavo, kad nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala. Atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę, įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (LAT 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
LAT priežastinio ryšio buvimą pripažįsta būtina sąlyga įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti, nes atlyginami tik tie nuostoliai, kurie nulemti įmonės vadovo veiksmų (veikimo, neveikimo). LAT laikosi pozicijos, kad ieškovas, įrodinėdamas teisinį priežastinį ryšį, privalo įrodyti, jog atsakovas, priimdamas ginčo sprendimą, galėjo numatyti būsimą žalą. Įmonės vadovas teisiškai būtų atsakingas už įmonės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras įmonės žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius (LAT 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).
Aptardamas paskutiniąją civilinės atsakomybės sąlygą, LAT pažymėjo, kad vadovo civilinei atsakomybei kilti būtina kaltė. Teismui nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (LAT 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016). LAT praktikoje įtvirtinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimą, tačiau tik esant kaltei, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas vadovo civilinei atsakomybei kilti (LAT 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013).
Bylose, kuriose sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės bei kaltės, kaip būtinosios sąlygos, taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę reikalaujama nustatyti didelį neatsargumą arba tyčią. Tam, kad vadovas būtų atsakingas už pareigų nevykdymą ir padarytą žalą, turi būti įrodyta, jog sudarant sandorius iš anksto buvo žinoma, kad dėl jų įmonei atsiras žalos, tačiau nepaisant šių aplinkybių vadovas sudarė sandorius arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį buvo priimtas akivaizdžiai aplaidžiai, jog protingas ir apdairus vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs (LAT 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (LAT 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
Vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimas
LAT yra nurodęs, kad vadovo teisinio statuso prigimtis dualistinė, taigi kyla dvejopo pobūdžio atsakomybė: materialinė atsakomybės pagal darbo teisę – darbuotojo atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka, o civilinė atsakomybė grindžiama visiško žalos atlyginimo principu (LAT 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Įmonei padarius žalos dėl pareigų, nustatytų kaip įmonės darbuotojui, pažeidimo taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą. Kai vadovas pažeidžia fiduciarines pareigas arba specialiuosiuose įstatymuose jam, kaip vadovui, nustatytas pareigas, taikoma civilinė atsakomybė.
Papildomų neaiškumų teismų praktikoje sukelia galimybė su įmonės vadovu sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Atsižvelgiant į dualistinę vadovo ir įmonės santykių prigimtį, aplinkybė, jog su vadovu yra sudaryta visiškos jo materialinės atsakomybės sutartis, neturi jokios įtakos vadovo civilinės atsakomybės taikymui. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau- DK) normos nereglamentuoja įmonės valdymo organų veiklos, todėl negalima teigti, kad DK XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ normos reglamentuoja įmonės vadovo, kaip įmonės valdymo organo, atsakomybę už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą (LAT 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).
