Praėjusią savaitę Vyriausybė apsisprendė nuo kitų metų vasario 1 d. nutraukti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano teritorijų planavimo procesą, nes nesutariama dėl plano sprendinių. Šis Vyriausybės sprendimas verčia vėl grįžti prie klausimo, ar Lietuvoje įmanoma verslui sėkmingai prognozuoti savo veiksmų teisines pasekmes.
Dar neseniai teisėkūroje nepasitikėjimo verslu požymiai buvo labai ryškūs – įstatymų leidėjas buvo linkęs nepasitikėti tuo subjektu, kuriam buvo skiriamos taisyklės. Laikai lyg ir pasikeitė, valstybės institucijos ir verslas pradėjo suprasti, kad be pasitikėjimo, taisyklių laikymosi progresas ir rezultatų siekimas tampa komplikuotas. Išmokome prieš pradėdami statybas pasirūpinti leidimu, skaitome teisės aktus ir jais grindžiame savo veiksmus.
Statybų, teritorijų planavimo, gamtos ir kultūros vertybių apsaugos sritys ir jų reglamentavimas iš esmės pasiekia kiekvieną iš mūsų. Aiškių taisyklių buvimas – tai lygios sąlygos verslui, apskritai žmogaus dalyvavimui civiliniuose reikaluose, kurių, net nevystant verslo, apstu – ir butą remontuojant, ir namą statant saugomoje ar nesaugomoje gamtos ar kultūros paveldo teritorijoje gali iškilti virtinė klausimų ir neaiškumų. Ypač sudėtingų klausimų iškyla planuojant savo veiksmus teritorijose, pripažintose saugomomis dėl jose esančių gamtos ar kultūros paveldo objektų, nes čia susiduria daugybė skirtingų interesų.
Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.
Verta prisiminti, kad nutraukiamam procesui 2015 metais, Vyriausybei apsisprendus pradėti parko tvarkymo plano tikslinimą, buvo keliamas kilnus tikslas – sudaryti sąlygas darniai teritorijos raidai, kompleksiškai spręsti socialinius, ekonominius, ekologinius uždavinius, įvertinti galiojančių ir rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, išsaugant Kuršių nerijos gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio savitumą, sudarant sąlygas visuomenei naudotis rekreaciniais ištekliais ir t.t. Valstybės institucijos iš esmės nesutaria dėl to, kaip turėtų būti saugomos gamtos ir kultūros paveldo vertybės. Ir čia atsimušame į kertinį klausimą: o ar mums visiems – verslui, visuomenei, pačioms valstybės institucijoms aišku, kas yra vertybė ir kokios konkrečios vertybės yra saugomos, kurios dėl savo prigimties, pažeidžiamumo, unikalumo pripažintos išskirtinėmis, ir kurias reikia išsaugoti, pasirinkus atitinkamas priemones, ateinančioms kartoms, ir ne tik Lietuvos?
Visuomenei ar daliai jos jau nebepakanka pasakyti, jog tam tikros veiklos negalima vystyti (ar vystyti tam tikru būdu) dėl to, kad tai – vizualinė tarša, unikali vertybė (gamtos ar kultūros), svarbu kraštovaizdžio išsaugojimui, pažeistų tipinę architektūrą ir pan. Žmogui ar verslui planuojant bei vykdant veiklą svarbu remtis teisės aktais ir suprasti, kokius konkrečius veiksmus galima atlikti ir kas draudžiama. Specialistų vertinimai, nuomonės, interpretacijos itin svarbios rengiant taisykles, planų sprendinius, bet pačios taisyklės turėtų būti aiškios, turėti savo argumentų istoriją, pagrindimą, suprantamos ne tik jas kūrusiems.
Pastarojo meto įvykiai dėl gamtos ir kultūros vertybių ir jų apsaugos būdų nustatymo, kai nepasikeitęs teisinis reglamentavimas lyg ir pradedamas traktuoti kitaip, leidžia manyti, kad ir specialistų nuomonės laikui bėgant keičiasi, nors teisės aktai – ne. Teisės aktų interpretacijų nenuspėjamumas gali turėti pačių įvairiausių pasekmių, taip pat ir materialinių, kai tenka atlyginti žalą panaikinus priimtus sprendimus ir leidimus. Visus mus, įskaitant ir valstybės tarnautojus, kurie teisės aktų reikalavimus taiko praktikoje ar kontroliuoja jų laikymąsi, nenuspėjamumas daro pažeidžiamus ir verčia jaustis nesaugiai.
Aiškaus teisinio reguliavimo sukūrimas – vienas iš elementų, lemiančių pagarbą taisyklei, valstybei bendrąja prasme, sukuriančių prielaidas taisyklės laikytis. Teisės kūrimo procesą galime stebėti iš šalies, galime piktintis, bet galime pasirinkti ir kitą kelią – dalyvauti formuluojant taisykles. Tokiam dalyvavimui yra įvairių būdų ir formų: asociacijos, dalyvavimas ministerijų ar kitų institucijų organizuojamose diskusijose, viešosiose konsultacijose. Keletą metų funkcionuojanti Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinė sistema – taip pat puikus būdas išsakyti konkrečius pasiūlymus ar pastabas dėl teisės aktų projektų. Beje, pateiktas pastabas bei pasiūlymus atitinkamos institucijos privalo įvertinti, jeigu neatsižvelgiama – pateikti motyvus bei argumentus. Verslas turi žinių, geros ir blogos praktinės patirties, idėjų, kurios reikalingos ir dėl naujo požiūrio, ir dėl drąsos keisti nusistovėjusias taisykles ar kurti naujas, tokias kaip infrastruktūros vystymo klausimų sprendimo ar reglamentavimo būdo pasirinkimas, teritorijų planavimo ir statybų, žemės reglamentavimo tobulinimas ar esminis keitimas. Gal dažnas net nesusimąstome, kodėl vartojamas terminas „žemės valda“, „žemės valdos projektai“ o ne žemės sklypas, sklypo planas, ar tinkamiausi specialiųjų sąlygų nustatymo būdai, ar pakankamas jų nustatymo pagrindimas ir pan.
Toks dalyvavimas teisėkūros procese, be abejonės, reikalauja laiko, lėšų sąnaudų, o ir rezultatas – ne ranka pasiekiamas, bet gal verta? Juk iš esmės mes visi esame atsakingi už tai kas vyksta ir kas galėtų būti kitaip.
Jolanta Bernotaitė, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė
Straipsnis publikuotas naujienų portale vz.lt
