Specialusis liudytojas – adekvatus būdas rinkti įrodymus ar jėgos institucijų spaudimo įrankis?

Šių metų gegužės 27 dieną Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdyje pristatydamas galimas korupcijos apraiškas ir rizikas teisėsaugos institucijų ir teismų sistemoje pranešė, kad šiuo metu teismuose yra dirbančių specialiųjų liudytojų statusą turinčių teisėjų. Žiniasklaidos pranešimuose tokie teisėjai jau buvo įvardinti įtariamaisiais. Tiek iš pasisakymo konteksto, tiek iš tolimesnių viešų diskusijų bei iškeltų abejonių, ar tokie teisėjai apskritai gali nagrinėti bylas, akivaizdu, kad buvo kalbama apie vadinamąją teisėjų korupcijos bylą, kuri, prasidėjusi dar 2019 metų vasario mėnesį, vis dar tebėra ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Reaguodamas į šią informaciją, Teisėjų tarybos pirmininkas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pateikti duomenis apie Lietuvoje dirbančius teisėjus, turinčius specialiojo liudytojo statusą. Tik turint tokią informaciją, Teisėjų tarybos pirmininko teigimu, galima įvertinti, ar specialių liudytojų statusą turinčių teisėjų darbas nagrinėjant jiems paskirtas bylas yra suderinamas su viešuoju interesu.

Ar tai iš tiesų dėmesio verta žinutė, dėl kurios visuomenei – verslui ir Lietuvos žmonėms – vertėtų sunerimti, ar tiesiog eilinis tarpinstitucinis susirašinėjimas bei galios žaidimus žaidžiančių teisėsaugos institucijų susistumdymas, ar galiausiai politikų populiarumo siekio sukelta „audra stiklinėje“, panašesnė į viešųjų ryšių akciją nei rimtą korupcijos prevencijos darbą, matyt, atsakyti galima tik suvokus, ką reiškia specialiojo liudytojo statusas, ir pažvelgus į situaciją šiek tiek plačiau bei suvokiant kontekstą.

Mūsų vertinimu, klausimas dėl teisėsaugos institucijų teisėjams suteikto specialiojo liudytojo statuso, kuris trunka jau gana ilgą laiką bei kilęs (ar sąmoningai sukeltas?) triukšmas, ar tokie teisėjai iš viso gali nagrinėti bylas, pirmiausia yra rimtas pavojaus signalas, galintis pakenkti tiek teismų reputacijai (sąmoningai ar ne, būtent to ir siekiant), tiek teismų sistemos nepriklausomumui.

Būtent dėl to tai yra žinutė, priverčianti susimąstyti ir atkreipti visos visuomenės dėmesį. Jau vien dėl to, kad, šią situaciją vertinant korupcijos skandalų bei teismus pasiekusių ar netrukus pasieksiančių jautrių politinių ir ne tik politinių bylų, kuriose viena iš ginčo šalių yra valstybė, kontekste, akivaizdu, kad teismų nešališkumo, nepriklausomumo bei teismų „kieto stuburo“ klausimas bei poreikis tampa ypač aktualus.

Tokiose bylose, kuriose viena iš šalių yra valstybė ar viešai deklaruojamas „valstybės interesas“, klausimas, ar teismų sistema yra tiek subrendusi ir stipri, kad būtų atspari ne tik korupcijai, bet ir politikų, nuo kurių priklauso daugumos teisėjų karjera, bei jėgos struktūrų, siekiančių sau palankių rezultatų, spaudimui, tampa esminiu tokios teisingumo sistemos išbandymu. Todėl tiek verslas, tiek atskiri žmonės, metų metais besisukantys teismų karuselėse ir dažnai pasimetantys teisminių procesų subtilybėse bei nebesuvokiantys su jų logika ir realybe prasilenkiančių teismų priimtų sprendimų, gali ir turi gebėti ne tik tiesiogiai skaityti skandalingas populistines antraštes, bet ir suvokti tikrąjį keliamų problemų kontekstą bei klausimų specifiką.

Specialusis liudytojas yra baudžiamajame procese apklausiamas asmuo, kuris balansuoja tarp liudytojo ir įtariamojo procesinių statusų. Kurlink labiau linksta šis procesinis statusas, atsakyti sunku, tai nėra apibrėžta jokiame teisės akte. Matyt, būtent toks procesinio statuso neapibrėžtumas ir leidžia spekuliuoti asmenų, apklaustų kaip specialieji liudytojai, teisine padėtimi. Atsakymas į šį klausimą yra išties svarbus. Jei specialusis liudytojas yra artimesnis liudytojui, tokio statuso suteikimas neturėtų sukelti tokio pobūdžio diskusijų, kokios kilo pastaruoju atveju. Tačiau jei šis statusas yra artimesnis įtariamajam, atsakymas į šį klausimą gali būti kitoks.

Galima sakyti, kad specialusis liudytojas baudžiamajame procese yra tam tikra fikcija, tiesiogiai ir nedviprasmiškai neįvardinta Baudžiamojo proceso kodekse (BPK). Baudžiamajame procese asmuo gali būti apklausiamas kaip liudytojas (nukentėjusysis) arba įgyti įtariamojo statusą. Įtariamajam (kaltinamajam) leidžiama neduoti parodymų arba, paprastai tariant, leidžiama meluoti, negrasinant už tai baudžiamąja atsakomybe. Greta šios, pagrindinės, teisės, įtariamasis turi ir kitų tik jam būdingų teisių – turėti gynėją, reikšti prašymus, nušalinimus, apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmus, rinkti bylai reikšmingus duomenis ir kt. Tuo tarpu liudytojas, jeigu jis nėra įtariamojo (kaltinamojo) šeimos narys ar artimasis giminaitis, didesnio pasirinkimo neturi – jis turi pareigą duoti parodymus, ir ne bet kokius, o teisingus. Priešingu atveju jam gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

2007 metais priimtais BPK pakeitimais įtvirtintas dar vienas – tarpinis (o gal tranzitinis?) procesinis statusas, kuris sudarė galimybę liudytoją apklausti apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, taikant tam tikrus liudijimo ypatumus, būdingus įtariamajam. Nors BPK to nebuvo numatyta, tačiau praktikoje toks apklausiamasis įgijo specialiojo liudytojo pavadinimą. Tiesa, specialiojo liudytojo terminas tiesiogiai vartojamas tik Generalinio prokuroro rekomendacijose, tuo tarpu, pagal BPK nuostatas, tai vis dar tas pats liudytojas, tik įgijęs atitinkamų teisių, būdingų įtariamajam, ir virš savęs pakibusią grėsmę (kuri praktikoje neretai ir pasitvirtina) įgyti gerokai nepalankesnį įtariamojo statusą. Ir būtent ši grėsmė neleidžia tokio liudytojo vadinti tiesiog liudytoju.

Kalbant apie papildomas teises, kurias įgyja specialusis liudytojas, paminėtina teisė atsisakyti duoti parodymus arba atsakyti tik į kai kuriuos klausimus. Ši teisė, būdinga išimtinai įtariamajam, gerokai priartina specialiojo liudytojo statusą prie įtariamojo. Dar daugiau, specialusis liudytojas turi teisę prašyti būti pripažintas įtariamuoju ir jau tada „mėgautis“ visomis įtariamojo teisėmis. Tiesa, ši teisė skamba kiek dviprasmiškai, nes sunku įsivaizduoti situaciją, kai pats į apklausą pakviestas asmuo pareikštų valią būti pripažintas įtariamuoju, nepaisant to, kad galutinį sprendimą dėl šio prašymo priima prokuroras. Kita vertus, vien jau teisės prašyti suteikti įtariamojo statusą išaiškinimas neabejotinai sukelia apklausiamajam stresą ir leidžia savo padėtį suvokti kaip labiau artimą įtariamajam nei liudytojui (A. Juozapavičius, Specialusis liudytojas – tarp liudytojo ir įtariamojo? Teisė, 2020 (Nr. 114)).

2019 metais įsiteisėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Kryževičius prie Lietuvą, kuriame Teismas analizavo Lietuvoje galiojančius teisės aktus, svarstydamas, ar specialiuoju liudytoju apklausto asmens šeimos nariai turi teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo artimąjį. Ši teisė, kaip jau minėta, pagal teisės į teisingą teismą standartus priklauso būtent įtariamajam (kaltinamajam) ir jo šeimos nariams. Teismas konstatavo Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimą dėl to, kad Lietuvos nacionalinės institucijos nubaudė pareiškėją už tai, kad jis atsisakė duoti parodymus baudžiamajame procese, nors jis tame procese buvo specialiosios liudytojos sutuoktinis. Atsižvelgęs į Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą, t.y. į tai, kad specialiajam liudytojui yra suteikiamos tokios įtariamajam būdingos teisės kaip teisė turėti gynėją, atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus ar melagingų parodymų davimą nebuvimas, Teismas konstatavo, kad specialiojo liudytojo statusas, atsižvelgiant į teisės į teisingą teismą standartus, yra artimas įtariamojo statusui.

Taigi, išvada peršasi ganėtinai aiški – Lietuvos įstatymuose miglotai apibrėžiama specialiojo liudytojo teisinė padėtis yra artima įtariamojo teisinei padėčiai. Iš pirmo žvilgsnio, jei viskas būtų aiškiai reglamentuota, dėl to labai nerimauti nebūtų ko. Tačiau visa esmė ir grėsmė slypi tame, kad praktikoje įgyti specialiojo liudytojo statusą daug pastangų nereikia – juo asmuo tampa prokurorui nutarus, kad liudytojas turi būti apklaustas ne įprastine tvarka, o būtent kaip specialusis liudytojas. Tokiam nutarimui nereikia didesnio faktinio pagrindimo, pakanka nurodyti, kad yra pagrindo manyti, jog asmuo gali duoti parodymus apie galimai savo padarytą nusikalstamą veiką. Specialiojo liudytojo, skirtingai nei įtariamojo, statusu prokurorai gali „dalintis“ savo nuožiūra gana laisvai ir praktiškai nekontroliuojami. Piktnaudžiavimo pagunda ir grėsmė gana didelė ir vargu ar gali būti suderinama su demokratinės valstybės principais ir žmogaus teisių standartais.

Pažymėtina, kad specialiojo liudytojo dalyvavimas negalimas teisminio nagrinėjimo metu, nes bylos nagrinėjimo teisme ribos reikalauja griežto ir aiškaus apibrėžimo, kokios nusikalstamos veikos nagrinėjamos ir kokie asmenys kaltinami jų padarymu. Tačiau paradoksas tame, kad tai netrukdo ikiteisminio tyrimo metu prokurorams nesiimti greitų veiksmų išspręsti specialiojo liudytojo likimo. Neretai atsitinka ir taip, kad tik surašius kaltinamąją aktą, paaiškėja, kad specialiuoju liudytoju apklaustas asmuo įgyja paprasto liudytojo statusą.

Akivaizdu, jog, siekiant užkirsti kelia galimam piktnaudžiavimui ir darant prielaidą, kad specialiojo liudytojo statusas yra artimesnis įtariamojo statusui, negali būti toleruojamos tokios situacijos, kai šis statusas yra suteikiamas skubotai, neapgalvotai, be aiškių įstatyme nustatytų kriterijų ir iš esmės nekontroliuojamai, o jo panaikinimo klausimas nėra sprendžiamas nedelsiant, kai tik paneigiamos arba nepatvirtinamos aplinkybės, leidusios motyvuotai suteikti šitą statusą. Jeigu tai yra tarpinis, laikinas procesinis statusas, tai jo klausimas turi būti kuo greičiau išsprendžiamas nepaliekant jo likimo valiai iki vienaip ar kitaip pasibaigs ikiteisminis tyrimas. Toks yra ir turi būti nešališko teisės eksperto specialaus liudytojo statuso teisinio reguliavimo ir jo taikymo praktikoje vertinimas.

Vertinant situaciją platesniame kontekste, akivaizdu, kad specialiojo liudytojo statuso suteikimo ribos tampa dar aktualesnės teisėjų korupcijos byloje, kur piktnaudžiavimas ir spekuliacija šiuo procesiniu statusu gali sukelti ir jau faktiškai sukėlė abejonių ne tik dėl konkrečių teisėjų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių (kurių patikimumas dar nėra patikrintas, antraip statuso klausimas jau būtų išspręstas) tapusiais specialiaisiais liudytojais, bet ir dėl visos teismų sistemos reputacijos. Šiuo atveju derėtų priminti, kad viešasis interesas demokratinėje valstybėje turi daug daugiau atspalvių nei tik siekį ištirti vieną konkrečią baudžiamąją bylą. Tokiu atveju turėtų būti užtikrinta, kad demokratinėje visuomenėje nebūtų sukurtas pakankamai „veiksmingas“ instrumentas susidoroti su neįtikusiais valdininkais (ne tik teisėjais) ar dar daugiau – kad tokia nekontroliuojama jėgos struktūrų galimybė paversti specialiuoju liudytoju iš esmės bet kurį Lietuvos teisėją netaptų efektyvia spaudimo priemone, priverčiančia priimti tik kam nors naudingus ir „teisingus“ sprendimus.

Apibendrinat galima daryti išvadą, jog iš tiesų abejotina, ar nekontroliuojama prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų teisė suteikti asmenims specialiojo liudytojo statusą prisideda prie skaidresnio teisingumo vykdymo. Priešingai, galimybė teisingumą vykdančius asmenis, ypač teisėjus, neapibrėžtą laikotarpį laikyti specialiaisiais  liudytojais kelia sumaištį, kenkia teismų sistemos reputacijai. Todėl tai daugiau spaudimo ir manipuliacijos priemonė, pažeidžianti Konstitucijos saugomą teismų nepriklausomumą, nei korupcijos prevencijos įrankis, leidžiantis pasiekti daugiau skaidrumo ar išsiaiškinti tiesą byloje.

Advokatų kontoros „Glimstedt“ vadovaujančioji partnerė prof. dr. Solveiga Palevičienė

Advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė dr. Dovilė Murauskienė

Užsisakykite svarbiausias naujienas