Saulės jėgainių bendrovės sulaukė neigiamo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo: teismas įžvelgė „saulininkų“ nesąžiningumą, konstatavo, jog skatinamojo tarifo pakeitimas buvo pakankamas pagrindas bankams atsisakyti finansuoti projektus, ir nustatė principus, kaip turėtų būti vertinami „saulininkų“ priekaištai dėl patirtų nuostolių. Teismo pozicija turės didelės reikšmės nagrinėjant ir „saulininkų“ ginčus su valstybe.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išanalizavo kelių saulės energiją ketinusių plėtoti bendrovių pretenzijas bankams, kurie atsisakė suteikti garantijas ir kreditus saulės jėgainių parkams plėtoti ir taip užkirto kelią projektams įgyvendinti. Savo ieškiniu „saulininkai“ siekė pripažinti, jog kredito sutarčių nutraukimas buvo neteisėtas, jog tokiais veiksmais bankai sukėlė itin didelių nuostolių, ir siekė tokius nuostolius (iš esmės negautą pelną) prisiteisti. Ginčydami sutarčių nutraukimą, verslininkai taip pat argumentavo, jog ir sumažintas supirkimo tarifas būtų buvęs pakankamas pelningai plėtoti veiklą ir sėkmingai grąžinti kreditus.
Šios pretenzijos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo atmestos kaip nepagrįstos. Teismas konstatavo, kad pasikeitę teisės aktai ir žymiai sumažintas skatinamasis supirkimo tarifas sudarė prielaidas bankams remtis kredito sutartyse aptarta priverstinio vykdymo nuostata ir atsisakyti suteikti garantijas bei finansuoti saulės jėgainių projektus. Kolegija atmetė verslininkų argumentus, jog ir sumažintas tarifas būtų leidęs tinkamai vykdyti kredito sutartis ir paskolas grąžinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsižvelgė į žemesniųjų instancijų teismų nustatytas faktines bylas aplinkybes ir vertino, jog bankams buvo kilusi pagrįsta abejonė dėl „saulininkų“ finansinių pajėgumų ir galimybių vykdyti kredito sutartis.
Plačiau: vz.lt
Autorius: GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas, advokatas Audrius Žvybas
