Pandemija ir virtualūs arbitražo posėdžiai: leisti ar prisibijoti?

Pandemija ir virtualūs arbitražo posėdžiai: leisti ar prisibijoti?

Covid-19 pandemija palietė daugelį gyvenimo sričių ir privertė susimąstyti, kaip užtikrinti įvairios veiklos tęstinumą. Ne išimtis ir arbitražo procesas. Susitarimus ginčus spręsti arbitraže dažnai sudaro skirtingose valstybėse esančios šalys, o jau kilus ginčui, arbitražo posėdžiai vyksta jų pasirinktoje vietoje. Tačiau pastaruoju metu tarp valstybių įvedus kelionių ribojimus, natūraliai kyla bent keli su tuo susiję klausimai. Ar reikia pristabdyti arbitražo bylos nagrinėjimą, kol baigsis pandemija, ir posėdį vėl bus galima paskirti bei suorganizuoti pasirinktoje vietoje? Ką daryti, jei jau anksčiau buvo numatyta posėdžio data ir vieta, tačiau akivaizdu, kad dėl kelionių apribojimų ir saugumo sumetimų fiziškai jis įvykti negalės? Ar reikėtų jį atidėti, o gal visgi bylą būtų galima išnagrinėti virtualiai? Ar tai užtikrins lygias šalių teises, o gal suteiks pagrindą vienai šalių vėliau ginčyti arbitrų sprendimą?

Tam tikrą lakmuso popierėlį šiais klausimais suteikė dar vasarą priimtas Austrijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas (bylos Nr. 18 ONc 3/20s). Arbitražo byla, su kuria susiję klausimai pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, buvo nagrinėjama Vienoje pagal Vienos Tarptautinio Arbitražo Centro arbitražo taisykles. Procesas truko jau nuo 2017 m.  ir galutinis posėdis buvo numatytas 2020 m. kovą. 2020 m. sausio viduryje arbitražo teismas posėdį atidėjo iki 2020 m. balandžio mėnesio. Prieš tai šalys su arbitrais apsitarė, jog posėdis dėl susiklosčiusių aplinkybių gali vykti ir nuotoliniu būdu. Atsakovas su tuo kategoriškai nesutiko ir prašė atidėti posėdį, kol jame bus galima dalyvauti fiziškai.

Arbitrai visgi nusprendė posėdį organizuoti nuotoliniu būdu. Atsakovas jame dalyvavo, tačiau iškart po jo pareiškė prašymą dėl arbitrų nušalinimo, nes šie neva neužtikrino jo lygių teisių dalyvauti procese. Arbitrų nušalinimo klausimas pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, kuris turėjo galimybę pasisakyti keliais svarbiais, su nuotoliniais arbitražo posėdžiais susijusiais, klausimais.

Laukimas, kol baigsis pandemija, galėtų reikšti asmens teisės į efektyvią teisių gynybą pažeidimą

Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad virtualus posėdžių nagrinėjimas galimas ne tik tuo atveju, kai abi šalys dėl to susitaria, bet ir tuomet, kai viena iš šalių dėl to prieštarauja. Jei pandemijos metu būtų laukiama, kol atsiras galimybė arbitražo bylos posėdį organizuoti gyvai, arbitražo procesas galėtų sustoti iš esmės neapibrėžtam laikotarpiui. Tai nėra priimtina, kai video-konferencijos leidžia patikimai užtikrinti visų šalių lygias galimybes dalyvauti posėdžiuose.

Pasak teismo, tokią išvadai dar tvirtesnį pagrindą suteikia tai, kad posėdžių organizavimas video-konferencijų būdu yra pakankamai paplitęs ir priimtinas nacionaliniuose teismuose. Jei nacionaliniai teismai sugeba prisitaikyti prie pandemijos aplinkybių, nėra priežasčių teigti, jog to negali padaryti ir arbitražo teismai.

Skirtingos bylos šalių laiko zonos savaime nėra kliūtis išnagrinėti arbitražo bylą

Aptariamoje situacijoje arbitražo bylos posėdis buvo numatytas 15 val. Austrijos laiku. Šis laikas sutapo su ieškovo laiku, tačiau atsakovui, esančiam Los Andžele, tai reiškė, kad posėdis prasidės 6 val. ryte.

Atsakovas mėgino teigti, jog toks skirtingas laikas šalims sudaro nelygias galimybes dalyvauti byloje. Tačiau Aukščiausiasis Teismas nesutiko su tokiais atsakovo argumentais, teigdamas, kad šalys, sutardamos dėl posėdžio organizavimo Vienoje, prisiėmė visą riziką ir nepatogumus, susijusius su geografiniu posėdžio vietos atstumu nuo jų verslo vietų. Be to, pasak teismo, ankstyvas posėdis atsakovui neabejotinai turėjo kelti mažiau nepatogumų, nei priešingu atveju buvusi ilga kelionė į Vieną.

Liudytojų apklausos patikimumą galima užtikrinti ir virtualių posėdžiu metu

Galiausiai atsakovas mėgino teigti, kad virtualaus posėdžio metu neįmanoma užtikrinti, kad bylos liudytojams, šiems duodant parodymus, nebūtų daromas neteisėtas poveikis.

Aukščiausiasis Teismas nesutiko ir su šiuo argumentu. Pasak jo, tam tikrą poveikį liudytojams galima daryti ir įprastuose posėdžiuose vykdomų apklausų metų (pvz., iš anksto su liudytoju aptariant atsakymus). Tuo tarpu nuotolinių posėdžių metu gali būti net daugiau galimybių užtikrinti, kad liudytojams nebūtų daroma neigiama įtaka. Pavyzdžiui, liudytoją galima stebėti tiesiogiai iš priekio ir kartu pasirūpinti, kad būtų matoma visa patalpa, kurioje jis yra, taip užtikrinant, jog kiti asmenys neturi įtakos jo atsakymams.

Apibendrinant pateiktas mintis, galima teigti, jog aptartas Austrijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas turėtų būti aiškus ženklas, kad tiek arbitražo šalims, tiek patiems arbitrams nereikėtų prisibijoti nuotolinių posėdžių. Tokio pobūdžio argumentai, kaip minėtieji šiame tekste, išskyrus ypatingas išimtis, neturėtų pasitarnauti nei siekiant nušalinti arbitrus, nei vėliau ginčijant arbitražo teismo sprendimą ar priešinantis jo įvykdymui. Nacionaliniai teismai – Lietuvos teismai yra puikus to pavyzdys – nepabijojo pandemijos keliamų iššūkių ir prisitaikė toliau veikti šioje neapibrėžtoje aplinkoje. Arbitražas, kurio vienas esminių požymių yra jo lankstumas, taip pat neturėtų pabūgti iškilusių sunkumų ir leisti pandemijai jam sutrukdyti toliau efektyviai spręsti ginčus.

Parengė Ovidijus Speičys, advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas.

Užsisakykite svarbiausias naujienas

Glimstedt dokas

Verslo poreikiams pritaikyti, patyrusių advokatų parengti, aukštos kokybės dokumentai greitai ir už prieinamą kainą. Be įsipareigojimų ar registracijų. Glimstedt dokas