Nelinksma investicijų „šypsenos kreivė“: ką daryti, kad pasiektume daugiau?

Tai, kad automobilių pramonės gigantai pagaliau atranda ne tik Lenkiją, bet ir mus, neabejotinai teigiamas dalykas Lietuvos ekonomikai, tačiau ar šios investicijos yra mūsų potencialo riba, ar tik tarpinė stotelė siekiant tapti didžiausią pridėtinę vertę kuriančių investicijų centru?

Investicijų pobūdis Lietuvoje po truputį kinta. 2009 –2011 metais  investicijų pažibos buvo paslaugų centrai, tokie kaip „Barclays“, „Western Union“ ir kiti. Jie vis dar steigiasi, tačiau dabar ateina ir gamybą vystančios investicijos, tokios kaip automobilių komponentų gamybos įmonės „Hella“ ir „Continental“. Žinoma, visų investicijų atėjimas yra teigiamas dalykas Lietuvai, tačiau faktas, kad steigiasi gamybos įmonės, man yra malonesnis nei paslaugų centrų atėjimas. Pirmiausia, gamybos įmonių investicijos yra stabilesnės – pastatytas gamyklas nelabai norisi palikti likimo valiai, o štai paslaugų centrą iškelti iš Lietuvos yra kur kas paprasčiau. Antra, vystant gamybą prireikia ir daug papildomų paslaugų – logistikos, statybos ir kitų, kurios Lietuvoje kuria papildomas darbo vietas. Bet ar tai yra mūsų potencialo viršūnė pasaulinėje vertės grandinėje (angl. Global value chain)?

Kalbant apie pasaulinės vertės grandinę dažnai pasitelkiamas „šypsenos kreivės“ (angl. smiley curve) pavyzdys. „Šypsenos“ šonuose yra priešgamybinė stadija (tyrimai, komponentų dizainas) ir pogamybinė stadija (marketingas, logistika, aptarnavimas), o jos viduryje – gamybos procesas.

Dar apie 1992 m.  „Acer“ kompanijos įkūrėjas Stan Shih atkreipė dėmesį, kad didžiausia pridėtinė vertė sukuriama būtent priešgamybinėje ir pogamybinėje stadijose, tuo tarpu gamybos stadijoje pridėtinė vertė yra mažesnė. Šiuo metu Lietuvoje pritraukiamos investicijos į gamybą dažnai pataiko būtent į žemesniąją kreivės dalį.

Tokių investicijų atsisakyti tikrai nereikia, net ir labai išsivysčiusių šalių politikai siekia, kad jų valstybėse būtų vystoma gamyba. Ji sukuria daug papildomų darbo vietų, o besivystančios šalys sugebėjo net ir specializuodamosi mažiau sofistikuotoje gamybos srityje pasiekti gerų ekonominių rezultatų (tiesa, tai dažniausia nutinka dėl labai didelių gamybos apimčių, kas sunkiai tikėtina Lietuvoje). Investicijos į gamybą taip pat į šalį pritraukia ir naujų technologijų bei žinių, kurios kartais gali būti panaudojamos ir pritraukiant kitas investicijas. Galiausiai, gamyba gamybai nelygi. Pastebima, kad Lenkija sugebėjo pakilti pasaulinės vertės grandinėje gamindama daugiau vidutinės ir aukštos technologijos automobilių dalių, o čekai specializavosi vidutinės ir žemesnės technologijos srityse[2]. Tad norisi tikėti, kad Lietuva bus arčiau arba net aplenks Lenkiją pagal technologijų lygį.

Nepaisant to, šypsena veide nebūna tokia ryški esant kreivės žemiausiame taške ar netoli jo. Juo labiau kai ekonomikos teoretikai teigia, kad funkcinis pakilimas[3] vertės grandinėje (kai, pavyzdžiui, pereinama iš gamybos į produktų dizainą ar marketingą, kur sukuriama didesnė pridėtinė vertė) yra sunkiai pasiekiamas[4], o valstybės susiduria ir su vidutinių pajamų spąstais, kai augimas būna spartus, kol pasiekiamas vidutinis pajamų lygis pritraukiant investicijas, bet sunkiai pereinama į aukštų pajamų kategoriją, kur reikalingas didelis kūrybiškumas ir inovacijos.

Ką galime padaryti, kad pasiektume daugiau?

Pirmiausia, palaikyti savus gamintojus, kurie taip pat investuoja ir sugeba sukurti prekės ženklus, vertinamus ne tik Lietuvoje.

Norėtųsi nuoseklaus valdžios požiūrio į investicijas, nes dabar girdimi pasisakymai glumina. Pvz., ministras pirmininkas S. Skvernelis pramonininkams teigė, kad „laukiami valstybei naudingi ir reikalingi, o ne pavienius interesus tenkinantys verslo atstovų pasiūlymai“[5], tuo tarpu užsienio žiniasklaidoje investuotojus kvietė teigdamas, kad „mūsų vyriausybė yra pasirengusi suteikti individualius pagalbos paketus investuotojams“[6].

Nors ir neturime ypatingai daug gamtinių išteklių, tačiau turimus (pvz., medienos resursus) turime išnaudoti taip, kad jie sukurtų kuo didesnę pridėtinę vertę, o nebūtų vien pigi žaliava užsienio gamintojams, paprasčiausiai išvežama iš Lietuvos.

Investuotojus reikės vilioti geromis sąlygomis, bet nusistatykime kriterijus, kurioms investicijoms mes jas galime sudaryti pačias palankiausias.

Ir, žinoma, nebijokime inovacijų, leiskime pradėti veikti, o ne kurkime ribojančius teisės aktus. Juk daugelis žinomų kompanijų net nebūtų užgimusios, jei joms būtų tekę kovoti su teisės aktų rengėjais nežinant, ar veikla iš viso pasiteisins.