Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimai jau guli ant Seimo darbo stalo ir rudenį turėtų spręstis, kaip šio mokesčio bazė atrodys nuo kitų metų. Tai nėra pirmasis dabartinės valdžios vykdomas įstatymo pakeitimas – nuo šių metų galioja progresinis tarifas, kuriuo apmokestinama fizinių asmenų nekilnojamojo turto vertė, viršijanti 220 000 eurų. Pakeitimų daug, juos skatina ir tarptautinės institucijos, vis pažyminčios, kad turime siekti labiau apmokestinti turtą, tačiau kokią naudą jie sukuria ir ar tikrai pasiekia deklaruojamus tikslus?
2017-ųjų pabaigoje, priimant pataisas, susijusias su mokesčio progresyvumu, įstatymo aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad biudžeto pajamos dėl šių patobulinimų padidėtų 1,6 mln. eurų. Įvardinta suma nedaro reikšmingesnės įtakos biudžeto surinkimui, tad patys pakeitimai gali būti laikomi labiau simboliniu žingsniu apmokestinant nekilnojamąjį turtą. Juo labiau, kad, remiantis Konstitucinio teismo nutarimu, mokestis turi būti apskaičiuojamas taikant individualią 220 000 eurų neapmokestinamąją vertę kiekvienam fiziniam asmeniui, taigi abiem sutuoktiniams maksimali neapmokestinamoji vertė yra 440 000 eurų.
Siūlomos pataisos iš dalies pabando apriboti galimybes prisitaikyti didelius neapmokestinamuosius dydžius. Pagal Finansų ministerijos siūlymą, asmeniui į „neapmokestinamąjį dydį įskaitoma tik vieno didžiausios mokestinės vertės fiziniam asmeniui priklausančio ar jo įsigyjamo gyvenamosios paskirties statinio (patalpos) vertė“. Faktiškai tai reiškia, kad jei asmuo turi du butus Skuode, kurių kiekvieno vertė yra 30 000 eurų, už antrąjį teks mokėti nekilnojamojo turto mokestį, bet jei sutuoktiniai turi po pusę namo, kurio bendra vertė 440 000 eurų – mokesčio nemokės.
Žinoma, pavyzdyje aprašytu atveju būtų taikomas mažiausias 0,3 proc. tarifas, bet ir jis, manau, sukeltų nepasitenkinimą visuomenėje. Tiesa, pats įstatymas taip pat nesuneštų milžiniškų lėšų į biudžetą – planuojama, kad jo pajamos išaugtų apie 11 mln. eurų. Finansų ministerija taip pat skaičiuoja, kad iš potencialių 330 000 gyventojų, kuriems reiktų mokėti mokestį už antrąjį būstą, 70 proc. mokėtojų jis nesiektų 30 eurų per metus.
Galiausiai, projekto rengėjai yra įsitikinę, kad toks reguliavimas prisidėtų prie būsto kainų burbulų mažinimo ir leistų gyventojams greičiau įsigyti nuosavą būstą išsikeliant iš išsinuomoto. Deja, šie argumentai atrodo mažai tikėtini žiūrint į prognozuojamas įmokas į biudžetą. Vargu ar 11 milijonų eurų apmokestinimas padarys reikšmingą įtaką rinkai, kurioje per metus įvyksta daugiau nei 40 000 pirkimo-pardavimo sandorių, o mes su NT kainų burbulu rengiamės kovoti 30-čia eurų, kurių dažniausiai nesiekia net kabelinės televizijos metinė sąskaita. Abejotina, ar tai pagreitins ir nuosavo būsto įsigijimą, nes, pirmiausia, naujai atsiradę mokesčiai bus perkelti ant besinuomojančiųjų pečių, o tai tik sunkins jų finansinę padėtį kaupiant lėšas pradinei įmokai.
Deja, šiuo metu esantis ir siūlomas nekilnojamojo turto apmokestinimas nepasiekia savo tikslų, nors sukuria papildomą administracinę naštą, kuri kartais yra sunkiai pakeliama valstybinėms institucijoms. Valstybės kontrolė dar 2012 m. konstatavo, kad „Valstybinė mokesčių inspekcija neturi galimybės patikrinti visų turto deklaracijų duomenų pagrįstumo“. Iš žiniasklaidos pranešimų, jog VMI nepastebėjo p. R. Karbauskio deklaracijoje praleisto prabangaus automobilio, panašu, kad situacija dar nepasikeitė.
Siūlydama keisti apmokestinimo tvarką, Vyriausybė šiuo mokesčiu siūlo spręsti ir NT burbulų problemą. Tai iš esmės sveikintina, nors sunkiai pasiekiama. Deja, nebuvo įvertinti kiti svarbūs socialiniai aspektai, kaip antai lengvatos fiziniams asmenims, kurie tą turtą perka mažiau išvystytose teritorijose ir ten investuoja pinigus bei gaivina silpstančius regionus.
Ir nors Lietuva dažnai minima tarp šalių, kurios per mažai apmokestina turtą, kitų šalių praktika taip pat nėra vienareikšmiška. Pvz., Austrija renka mokestį pagal 1973, Belgija 1975, Vokietija 1964 metų kadastrines vertes, kurios kartais yra indeksuojamos atsižvelgiant į infliaciją, tačiau neatitinka realios nekilnojamojo turto kainų dinamikos. Toks realios ir mokestinės vertės neatitikimas reiškia, kad mokestis yra mažesnis nei gali atrodyti teoriškai.
Galiausiai, mes taip ir neišsprendžiame valstybei ir savivaldybėms priklausančio nekilnojamojo turto apmokestinimo klausimo, kuris priverstų valstybę ir savivaldybes atsakingiau įvertinti savo valdomą turtą ir galbūt dalies jo atsisakyti, taip taupant mūsų visų lėšas.
Čia paliečiau vos kelis klausimus, kurie parodo, kad į nekilnojamojo turto apmokestinimą turime žiūrėti labiau subalansuotai, skaičiuodami realią naudą, o iš tarptautinių institucijų pasiimti ne tik apmokestinimo kryptį, bet ir kitų šalių realius skaičius ir gerąją praktiką.
Linas Sesickas yra advokatų kontoros GLIMSTEDT vadovaujantysis partneris bei Bankų ir finansų praktikos vadovas, Lietuvos investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas.
Komentaras publikuotas naujienų portale Vz.lt
