Pagal konkurencijos teisę bendravimas su konkurentu – padidinto pavojaus šaltinio valdymas. Gali būti apkaltintas karteliu ir be kaltės. Tačiau šią doktriną išvystęs ES Teisingumo Teismas pats ją ir apriboja pastarosiose bylose, kurioms pradžią davė Lietuvos ir Latvijos konkurencijos tarybų sprendimai.
Draudžiamas susitarimas tarp konkurentų, dar kitaip vadinamas karteliniu susitarimu – tai ne tik įprasta rašytinė sutartis, kuria šalys įsipareigoja imtis tam tikrų antikonkurencinių veiksmų. Iš esmės bet koks apsikeitimas signalais tarp konkurentų dėl elgesio derinimo rinkoje yra draudžiamas.
Dar daugiau – kaip yra nurodęs ES Teisingumo Teismas, daugeliu atvejų išvadą apie suderintus veiksmus ar susitarimą reikia daryti remiantis tam tikru kiekiu sutapimų ar požymių, kurie, įvertinti kartu, ir, nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimu. Kitaip sakant, tam tikrais atvejais net nebūtina atrasti tiesioginio bendravimo tarp šalių įrodymų, o pats šalių paskesnis elgesys gali įrodyti suderintų veiksmų buvimą.
Tam tikra prasme ši „suderintų veiksmų“ prezumpcija prieštarauja pagrindiniams teisės principams, pagal kuriuos nepadariusieji neteisėtų veiksmų ar nekalti dėl tų veiksmų neturėtų būti baudžiami. Tai ypač aktualu, kai tariamas konkurentų bendravimas yra nustatomas per trečiąją šalį – tarpininką, atstovą, paslaugos teikėją ar IT platformos administratorių.
Kaltės klausimą ESTT nagrinėja naujausioje Latvijos draudžiamo susitarimo byloje, kilusioje dėl tariamo šalių susitarimo dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose.
Viešasis konkursas dėl maisto produktų tiekimo darželiams Jūrmaloje
Jūrmalos miestui Latvijoje paskelbus viešąjį konkursą dėl maisto produktų tiekimo darželiams, keletas bendrovių paruošti pasiūlymus netyčia pasisamdė tuos pačius konsultantus. „Partikas kompanija“ kreipėsi į „B&S partneri“, pastaroji pasamdė subrangovą „MMD lietas“. „MMD lietas“ iš „Partikas kompanija“ gavo pasiūlymo projektą, kurį „Partikas kompanija“ buvo parengusi savarankiškai.
„MMD lietas“ buvo lygiagrečiai pasamdyta parengti atitinkamai „DIV un Ko“ ir „Ausma grupa“ pasiūlymus, bet „Partikas kompanija“ apie tai nebuvo informuota. Tačiau „MMD lietas“ darbuotojas pasinaudojo „Partikas kompanija“ pasiūlymu ir jo pagrindu, remdamasi „Partikas kompanija“ pasiūlyme nurodytomis kainomis, parengė kitų dviejų konkurso dalyvių pasiūlymus. Tokiu būdu „Ausma grupa“ pasiūlymo kainos buvo maždaug 5 proc. mažesnės nei „Partikas kompanija“ pasiūlymo kainos, o „DIV un Ko“ pasiūlymo kainos – 5 proc. mažesnės nei „Ausma grupa“ pasiūlymo.
Latvijos konkurencijos taryba nutarė, kad visos trys bendrovės pažeidė Latvijos konkurencijos įstatymą, nes parengė savo pasiūlymus kartu, siekdamos imituoti realią tarpusavio konkurenciją. Konkurencijos taryba manė, kad dėl šių suderintų veiksmų buvo iškreipta konkurencija, todėl minėtoms įmonėms skyrė baudas.
Latvijos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ES Teisingumo Teismą, siekdamas išaiškinimo, ar iš tiesų įmonės turi būti laikomos atsakingomis už savo paslaugų teikėjo veiksmus, kai tokie veiksmai realiai lėmė konkurencijos taisyklių pažeidimą.
ESTT išaiškino, kad Konkurencijos taryba visgi negalėjo remtis paprasta prielaida, jog naudojimasis to paties tarpininko paslaugomis automatiškai lemia konkurencijos taisyklių pažeidimą. ESTT aiškiai nurodė, kad paslaugų teikėjas nėra darbuotojas, už kurį įmonė atsako be jokių apribojimų. O už savo paslaugos teikėjo įmonė veiksmus tik tuo atveju, jei atitinka bent viena iš nurodytų sąlygų:
Kitaip sakant, ESTT nurodė, jog turi būti įrodytas bent šioks toks įtariamo pažeidėjo veiksmų neteisėtumas arba bent jau netiesioginė kaltė, neatsargumas. Iš ESTT išaiškinimo išplaukia, kad įmonė neatsako už savo paslaugų teikėjo veiksmus, jei paslaugų teikėjas niekaip neinformavo savo kliento apie gautos informacijos naudojimą antikonkurenciniais tikslais.
Sąsajos su lietuviška „E-turo“ byla
Nors ir truputį kitais motyvais, ESTT prie panašių išvadų buvo priėjęs „E-turo“ byloje, kurioje Lietuvos konkurencijos taryba buvo nubaudusi kelionių agentūras už nuolaidų apribojimą, prekiaujant kelionėmis „E-turo“ platformoje.
Galima prisiminti, kad šioje byloje „E-turas“ išsiuntė pranešimą visiems savo sistemos naudotojams, kad standartinės nuolaidos prekybai kelionėmis internetu yra apribojamos iki 3 proc. Kelionių agentūros turėjo galimybę taikyti ir papildomas nuolaidas savo klientams, tačiau tam turėjo atlikti papildomus techninius veiksmus. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos konkurencijos taryba nurodė, kad kelionių agentūros netiesiogiai, numanomu ar nebyliu pritarimu išreikšdamos bendrą valią dėl elgesio rinkoje, sudarė kartelinį susitarimą.
Ir šioje byloje ES Teisingumo Teismas nevisiškai sutiko su Konkurencijos tarybos nuomone. Visų pirma, ESTT pabrėžė, kad agentūros galėjo apskritai nežinoti apie nuolaidų dydį ribojantį pranešimą. Be to, ESTT davė suprasti, kad pats kelionių agentūros elgesys galėjo parodyti, kad ji nedalyvavo darant pažeidimą (pavyzdžiui, nuolat taikydama papildomas nuolaidas arba apskritai neprekiaudama per „E-turo“ sistemą).
Kitaip sakant, ES Teisingumo Teismas ir „E-turo“ byloje paliko įtariamiems pažeidėjams galimybę gintis įprastais teisiniais metodais – įrodinėjant savo kaltės ir neteisėtų veiksmų nebuvimą. Iš besiplėtojančios ES Teisingumo Teismo praktikos matome, kad naujos situacijos dažnai įpareigoja pažvelgti į konkurencijos taisyklių taikymą naujai, ypač kai susiklosto nauji, technologinių inovacijų nulemti santykiai. Kita vertus, visais atvejais nereikia pamiršti ir pamatinių teisės principų, kurie nurodo, kad bent mažytis kaltės krislas turi būti pamatytas ir pažeidėjo veiksmuose. Tai reiškia, kad valstybės institucijos, persekiojančios konkurencijos taisyklių pažeidėjus, turėtų sau kelti aukštesnį pažeidimo įrodymo standartą.
Andrius Ivanauskas, advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuotas partneris, advokatas
Straipsnis publikuotas portale vz.lt
