Rugsėjį sukaks metai, kaip pradėta taikyti nauja vaistų kompensavimo tvarka. Remiantis ja nustatyti kainos konkursai, didžiausia galima paciento priemoka, kurią viršijus vaistinis preparatas nekompensuojamas, nustatyta nauja vaistų bazinės kainos ir pacientų priemokų kainodara, atsakomybė gamintojui jo pašalinimo iš kompensuojamų vaistų kainyno atveju.
2019 metais priimti dar radikalesni pakeitimai – pacientas įpareigotas rinktis pigiausią kompensuojamą vaistą, o kitą kompensuojamą vaistą jis gali rinktis tik sumokėdamas visą vaisto kainą. Arba teks laukti, kol gydytojas, įvertinęs vaisto poveikį nustatys, kad reikalingas kitas, ne pigiausias, vaistinis preparatas.
Po šių pakeitimų 2019 m. birželį Vyriausybė pritarė tolimesniam Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlymui iš esmės koreguoti sudėtinių vaistinių preparatų kainodarą, skatinant atskirų tablečių, o ne sudėtinio preparato, kurio veikliąsias medžiagas apima atskirų vaistų veikliosios medžiagos, vartojimą. Tai skatina naudoti kelias tabletes, o ne vieną, turinčią kelias veikliąsias medžiagas.
Nors deklaruota, kad teisės aktų pakeitimais siekiama mažinti PSDF biudžeto lėšas, tačiau neseniai Valstybinės ligonių kasos paskelbta metinė ataskaita skelbia priešingai – faktiškai PSDF biudžeto lėšos, atlikus teisės aktų pakeitimus, auga. Tą patvirtina ir Specialiųjų tyrimų tarnybos 2019 m. paskelbtas vaistų kainodaros antikorupcinis vertinimas. Pagal jį, nepasiektas PSDF biudžeto lėšų taupymas, net priešingai – PSDF biudžeto taupymas įsigaliojus 2018 m. pakeitimams sumažėjo perpus, o pagal 2019 m. 1 ketvirčio kainyną lėšų apskritai nebebus sutaupyta ir net prognozuojami PSDF biudžeto praradimai.
Tokį teisinio reguliavimo pakeitimų poveikį dar 2017 metais atliktame vertinime nurodė ir Konkurencijos taryba, konstatuodama, kad kritiškai vertintinas valstybės institucijų vykdomas kainų reguliavimas, nes ilguoju laikotarpiu tai gali lemti prekių trūkumą, pasirinkimo mažėjimą bei kainų padidėjimą. Ilguoju laikotarpiu konkurencija gali susilpnėti, kadangi gamintojai, kuriems ekonomiškai neapsimokta taikyti mažesnių priemokų, turės pasitraukti iš kainyno.
Atitinkamai, „Spinter Research“ atliktas tyrimas atskleidė, kad net 41 proc. apklaustųjų teigė, kad į kompensuojamųjų vaistų kainyną nepatekusį vaistą jiems teko pirkti už visą kainą. 55 proc. pacientų sutiktų primokėti iki 15 eurų per mėnesį, kad įsigytų reikiamą vaistą.
Kaip būtų galima išvengti tolesnio PSDF išlaidų augimo, pacientų teisių apribojimo, kompensuojamų vaistų pasitraukimo iš Lietuvos rinkos?
Šiuo atveju visų pirma būtina pripažinti, kad vaistų kompensavimo kainodara gali būti nustatoma tik įstatymu ir nėra galimi staigūs „vienos dienos“ pakeitimai. Tuo tarpu tokių pakeitimų nuo LRV kainodaros taisyklių patvirtinimo 2005 m. iki dabar jau priimta 18, o vien nuo 2018 m. – keturi esminiai pakeitimai.
Taip pat Sveikatos apsaugos ministerijai, kaip vaistų politikos formuotojai, būtina pripažinti kertinius vaistų sektoriaus reguliavimo principus, pagrįstus racionaliu vaistų vartojimu bei vaistų prieinamumo pacientams užtikrinimu.
Galiausiai, būtinas ne formalus, o realus teisinio reguliavimo poveikio verslui, PSDF, konkurencijai vertinimas rengiant teisės aktų projektus. Šio vertinimo išsamus atlikimas privalo būti esmine sąlyga priimant teisės aktą.
Justinas Poderis, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas
