Advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuotas partneris, advokatas Andrius Ivanauskas
Plačioji verslo visuomenė yra mažai informuota apie Lietuvos teisėkūros pasiekimus gerinant aplinką
Lietuvoje steigtis privataus ir rizikos kapitalo fondams1
. Net ir su investavimu nuolat susiduriantys
profesionalai dar tik pradeda naudoti naujausias teisines formas. Tai sąlygoja galbūt tik rinkos
mažumas ir pora kitų priežasčių (jos bus aptariamos vėliau), nors dabartinėmis aplinkybėmis Lietuva
turi galimybę laikyti ir pristatyti save kaip privataus ir rizikos kapitalo fondų steigimosi vieta Nr. 1
Rytų Europoje, o pasauliniu lygiu nenusileidžianti Liuksemburgui. Tokia nominacija tampa ypač
svarbi po to, kai šių metų balandžio mėnesį buvo priimtas Europos Sąjungos reglamentas dėl Europos
rizikos kapitalo fondų Nr. 345/2013. Pagal šį reglamentą nacionaliniai privataus kapitalo fondai įgyja
teisę ieškoti investuotojų visoje ES be papildomų reguliacinių apribojimų. Taigi ES investicinių fondų
valdytojams atsiveria laisvė rinktis įsisteigimo valstybę, nepriklausomai nuo lėšų kilmės valstybės.
Kokios teisinės struktūros reikia privataus kapitalo fondams?
Prieš pereinant prie naujausių Lietuvos teisėkūros laimėjimų pristatymo, reikėtų aptarti, kas
sąlygoja naujo teisinio reguliavimo investiciniams fondams poreikį. Kodėl esamas teisinis
reglamentavimas, skirtas įprastoms privačios organizacijoms (ypač AB ar UAB), nėra pakankamas?
Kodėl kalbame apie specialias teisines formas investiciniams fondams?
Fondų valdytojams, kurie yra pagrindiniai privataus kapitalo fondų formų iniciatoriai ir kūrėjai,
svarbūs bent keli aspektai, rengiant fondo struktūrą. Visų pirma, struktūra turi pasižymėti finansiniu
lankstumu, t. y. turi būti paprasti teisiniai modeliai tiek kapitalą į fondą įnešti, tiek išmokėti.
Privataus kapitalo fondo finansinė struktūra yra pagrįsta tvirtais investuotojų įsipareigojimais įnešti
kapitalą tada, kai to reikia, t. y. fondo valdytojams suradus tinkamą investicijos objektą. Nors fondų
dydžiai gali būti skaičiuojami milijonais ar net šimtais milijonų eurų, faktiškai fondas niekada šių
lėšų nelaiko savo sąskaitoje. Fondo dydis – tai investuotojų įsipareigotas įnešti kapitalas. Taigi
privataus kapitalo fondo teisinė struktūra turi užtikrinti, kad tokie investuotojų įsipareigojimų
galėtų būti prisiimami ir įgyvendinami. Šiuo požiūriu AB ar UAB formos yra ganėtinai nelanksčios,
kadangi reikalauja pradinių įnašų apmokėjimo (bent jau per 6 mėnesius nuo kapitalo didinimo
pradžios) ir galutinis akcijų apmokėjimo terminas yra papildomi 12 mėnesių. Privataus kapitalo
fondų atveju tokios sąlygos būtų nepriimtinos, kadangi paprastai visos fondo lėšos suinvestuojamos
tik per 3–5 ar net 7 metus. Taigi investuotojų įsipareigojimas turi galioti bent jau 3–5 metus.
Kapitalo lankstumas turi pasireikšti ir galimybe privataus kapitalo fondo gautas pajamas paskirstyti
investuotojams iškart, kai tik tokios lėšos atsiranda fonde. Toks paskirstymas turi apimti ir pelno, ir
paties kapitalo įnašo grąžinimą2
. Taigi pelno paskirstymo ir kitos kapitalo išmokėjimo
investuotojams taisyklės turi būti lankstesnės negu AB ar UAB formų teisės aktuose, nustatančiuose
griežtą balanso testą pelno skirstymui (galima išmokėti tik tiek, kiek turtas viršija įsipareigojimus) ir
žymius apribojimus įstatinio kapitalo mažinimui (pvz., sąlygą, kad balanse nebūtų nepaskirstytųjų
nuostolių).
Finansinis lankstumas turi pasireikšti ir galimybe finansiškai motyvuoti fondo valdytojus taip, kad jų
veiksmai atitiktų investuotojų interesus. Tokioms motyvacijos sistemoms darbo sutartys nelabai
tinka, o praktiškai vienintelis būdas susieti fondo rezultatus su fondo valdytojų atlyginimu yra
suteikti teisę fondo valdytojams gauti fondo pelno dalį (angl. – carried interest). AB atveju tokia
motyvacija realiausiai būtų pasiekiama akcijų opcionais, tačiau teisiškai tokia struktūra būtų itin
sudėtinga dėl didelio investuotojų kiekio ir ribotų galimybių išleisti akcijas ir ilgai jas laikyti
1
Toliau trump. „privataus ir rizikos kapitalo fondai“ – „privataus kapitalo fondai“.
2
Paprasčiau kalbant, investuotojams turi būti grąžintas ne tik įmonės, į kurią buvo investuota, akcijų vertės
prieaugis (suma, kuria akcijos buvo parduotos brangiau negu įsigytos), bet ir pradinė kaina, kuri buvo sumokėta
už akcijas. Taigi šios konkrečios investicijos atžvilgiu, turi būti išmokėtos ne tik pelnas, o visos pajamos.
neapmokėtas. Be to, tokia akcijų opcionų struktūra potencialiai atneštų prastokas arba labai
komplikuotas apmokestinimo sąlygas.
Privataus kapitalo fondams svarbus lankstumas ir įmonių valdymo prasme. Šiame kontekste akcinės
bendrovės taip pat nepasižymi didelėmis galimybėmis, kadangi nemažai valdymo aspektų yra
reglamentuoti imperatyviomis nuostatomis, siekiant valdymo funkcijas griežtai atskirti nuo
akcininkų kompetencijos.
Kad teisinė forma būtų patraukli, jos steigimui ir veikimui neturėtų būti taikoma pernelyg daug
formalių ar procedūrinių apribojimų.
Nepaisant teisinių ar finansinių aspektų, teisinė struktūra nebūtų patraukli fondų valdytojams ir
investuotojams, jei apmokestinimo sąlygos būtų nepagrįstai nepalankios. Iš esmės investuota grąža
neturėtų būti apmokestinama kelis kartus vien dėl to, kad investuojama per investicinį fondą, o ne
tiesiogiai. Pageidautina, kad finansinės investicijos apskritai būtų apmokestinamos kuo mažiau,
siekiant, kad reikiamos investicijos kuo lengviau pasiektų pridėtinę vertę kuriančias įmones. Kitas
svarbus apmokestinimo aspektas, į kurį atsižvelgiama renkantis teisinę fondo struktūrą, – pačių
fondų valdytojų atlyginimo apmokestinimas.
Reguliavimo naujovės: trys ramsčiai
Lietuvos valstybės institucijos palankiai reagavo į privataus kapitalo fondų teisinio reguliavimo
poreikį. Šioje vietoje pasireiškė valdžios atstovų gebėjimai ne tik sekti europinėmis vėžėmis, bet ir
padaryti daugiau, peraugti ir aplenkti kitas europines jurisdikcijas. Vertybinių popierių komisija
(dabar jau Lietuvos bankas), Ūkio ir Finansų ministerijos rengėsi teisinio reguliavimo pakeitimams,
susidedantiems iš trijų dalių: naujos Ūkinių bendrijų įstatymo redakcijos, visiškai naujo
Informuotiesiems investuotojams skirto kolektyvinių investavimo subjektų (IISKIS) įstatymo ir
reikiamų mokestinių įstatymų pakeitimų. Iki šiol buvo įgyvendinti du etapai: 2012 m. priimta nauja
Ūkinių bendrijų įstatymo redakcija ir 2013 m. priimtas IISKIS įstatymas. Mokestiniai pakeitimai kol
kas nebuvo priimti.
Ūkinių bendrijų įstatymo nauja redakcija
2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja Ūkinių bendrijų įstatymo redakcija, priimta 2012 m. birželio 19
d.
Šis įstatymas buvo priimtas reaguojant į trūkumus, kurie buvo pastebėti, siekiant Europos investicijų
fondo remiamus JEREMIE iniciatyvos fondus įsteigti taip, kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, t. y.
komanditinės ūkinės bendrijos (angl. – limited liability partnership) pagrindu.
Vienas didžiausių trukdžių buvo tai, kad steigiant ūkines bendrijas buvo būtina vadovautis ir Civiliniu
kodeksu, reglamentuojančiu jungtinės veiklos sutartis. Šios CK nuostatos labiau pritaikytos
neinkorporuotai (neįsteigtai kaip juridinis asmuo) partnerystei, taigi sudarė kliūtis išnaudoti ūkinės
bendrijos teisinės formos privalumus.
Pakeitus CK, naujoji Ūkinių bendrijų įstatymo redakcija tapo žymiai lankstesnė. Ūkinės bendrijos
steigėjams ir dalyviams leidžiama susitarti iš esmės dėl visų bendrijos veiklos aspektų – nuo valdymo
klausimų iki finansavimo bei pelno paskirstymo. Tokie susitarimai yra užfiksuojami bendrijos
steigimo dokumente – veiklos sutartyje, kurios šalimis yra visi dalyviai. Anksčiau tikrieji nariai
(fondo valdytojai) turėdavo sudaryti jungtinės veiklos sutartį, o su komanditoriais (investuotojais)
turėjo būti sudaroma atskira sutartis. Vienos bendrijos veiklos sutarties galimybė išsprendė nemažai
teisinių ir praktinių problemų.
Naujoji Ūkinių bendrijų įstatymo redakcija atliepia iš esmės visus aukščiau aptartus privataus
kapitalo fondo struktūros poreikius. Tiek kapitalo formavimas, tiek kapitalo grąžinimas
investuotojams faktiškai gali būti vykdomas sutartyje nustatytomis sąlygomis, kurios pernelyg
nevaržomos imperatyviomis įstatymo nuostatomis. Įmonės valdymo prasme, fondą valdo tikrieji
nariai, tačiau įstatymas nedraudžia sutartyje numatyti bet kokius valdymo aspektus, pavyzdžiui,
būtinybę gauti tam tikros dalyvių daugumos pritarimą tam tikroms investicijoms, skolinimosi
sandoriams ir pan.
Tiesa, ūkinė bendrija, kaip sutarties pagrindu veikiantis juridinis asmuo, pasižymi tam tikrais
steigimo formalumais, naujų narių priėmimo ir steigimo dokumentų keitimo apribojimais.
Pavyzdžiui, priimant naują investuotoją į fondą, būtina notarine tvarka keisti ir Juridinių asmenų
registre įregistruoti naują bendrijos veiklos sutartį. Tačiau iš esmės šie formalumai gali būti
sprendžiami įvairiomis praktinėmis priemonėmis.
Nors ūkinė bendrija yra apmokestinamas vienetas ir jam taikomos visos įmonių apmokestinimo
taisyklės (taigi ūkinė bendrija nėra tax transparent kaip tai yra kai kuriose jurisdikcijose), tačiau
apmokestinimo tvarka nėra nepalanki investuotojams ir fondų valdytojams. Visgi šioje srityje dar
trūktų tam tikro teisinio tikrumo kai kuriais apmokestinimo aspektais, o taip pat ir prielaidų kai
kuriais atvejais išvengti dvigubo apmokestinimo.
Naujasis IISKIS įstatymas
Naujasis IISKIS įstatymas buvo priimtas 2013 m. birželio 18 d. Sekant jau dešimtmetį galiojančio
Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo pavyzdžiu, naujuoju įstatymu sudaroma galimybė steigti
tiek juridinio asmens teisių neturinčius fondus (kuriuos patikėjimo teise valdo valdymo įmonės), tiek
investicines bendrovės.
Investicinė bendrovė yra grindžiama principu, kurį galima pavadinti dvigubos teisinės formos
principu. Iš vienos pusės, investicinė bendrovė yra reglamentuojama bazinės teisinės formos
įstatymu – Akcinių bendrovių arba Ūkinių bendrijų įstatymu. Iš kitos pusės, IISKIS įstatymas padaro
bazinės formos įstatymui nemažai išimčių, todėl pagal IISKIS įstatymą įsteigtą investicinę bendrovę
vargiai begalima pavadinti AB, pavyzdžiui, dėl kapitalo formavimo ir valdymo ypatumų.
Kaip jau minėta, viena didžiausių naujovių investicinių fondų srityje yra tai, kad naujuoju įstatymu
fondu gali tapti ne tik įprastos AB ar UAB, bet ir pagal Ūkinių bendrijų įstatymą registruotos ūkinės
bendrijos. Labiausiai omenyje turėtos komanditinės ūkinės bendrijos, kurios, kaip jau aptarta, yra
gana įprasta nelicencijuojama privataus kapitalo fondų forma.
Paminėjus licencijavimą, prieiname prie daugiausia vietos įstatyme užimančios dalies. Nors rizikos
kapitalo fondų kilmė yra mažai reguliuojamas privatus kapitalas, IISKIS yra licencijuojama veikla.
Įstatymo iniciatorių mintis buvo ta, kad IISKIS fondai būtų tie patys KIS fondai, tik reguliuojami
mažesniu mastu. Iš tiesų, pagal naująjį įstatymą steigiant IISKIS fondą, būtina Lietuvos banke gauti
pritarimą tiek fondo įvairioms vidinėms taisyklėms, tiek fondo vadovams. Iš kitos pusės, IISKIS fondų
valdytojams ir pačioms investicinėms bendrovėms netaikomi jokie papildomi kapitalo pakankamumo
reikalavimai.
Vienas iš kritinių IISKIS įstatymo aspektų yra tai, kad į jo pagrindu veikiančius kolektyvinio
investavimo subjektus gali investuoti tik informuotieji investuotojai. Tokiais investuotojais laikomi
įvairūs finansų profesionalai bei jų įmonės, o taip pat, su tam tikromis papildomomis sąlygomis,
investuojantieji ne mažiau kaip 125 000 eurų.
Kaip ir Ūkinių bendrijų įstatymas, IISKIS įstatymu sukurtos antrinės teisinės formos turėtų atliepti
privataus kapitalo fondų steigėjų lūkesčius ir finansinio, ir įmonės valdymo lankstumo prasme. Be
to, IISKIS fondų valdymo paslaugoms turėtų būti taikoma ta pati PVM lengvata (nulinis tarifas), kuri
taikoma ir kitiems investiciniams fondams, įsteigtiems pagal „klasikinių“ KIS įstatymą.
Trūksta mokestinio paketo
Kaip jau buvo minėta, trečiasis investicinių fondų aplinkos gerinimo ramstis buvo mokestinis
paketas, kuris buvo parengtas Finansų ministerijos ir aptartas Vertybinių popierių komisijos darbo
grupės. Tačiau mokestiniai klausimai yra žymiai platesnio masto politinė batalija, todėl parengti
pakeitimai buvo susilaukę tiek tam tikros pasyvios rinkos reakcijos, tiek ir vėlesnių peržiūrų įvairaus
lygio debatuose. Tad šiuo metu būtų sunkoka tikėtis mokesčių įstatymų pakeitimų tokioje formoje,
kokioje jie buvo svarstyti anksčiau.
Visgi džiaugtis tikrai turime kuo. Iš vienos pusės, Europos investicijų fondas Lietuvą nuolat įvardija
kaip Europos lyderę vykdant finansų inžinerijos programą rizikos kapitalo fondų formomis. Iš kitos
pusės, džiugu, kad nacionalinės iniciatyvos, nors ir įkvėptos įvairių europinių procesų, eina pirma ES
reguliavimo. Beje, esame novatoriškesni ir už daugelį kitų ES valstybių, įskaitant ir Estiją, kuri tik
šiais metais suskato peržiūrėti ir tobulinti privataus kapitalo fondams skirtą teisinę ir mokestinę
bazę.
Pabaigai reikėtų pažymėti, kad jokie naujadarai, jokie teisiniai ar mokestiniai triukai neturės
prasmės ir nepritrauks Lietuvos ar užsienio kapitalo fondų steigimosi, jeigu sistema, o kartu ir visa
valstybė, neturės aiškios tęstinumo tradicijos. Stambiems instituciniams fondų valdytojams,
gyvuojantiems jau ilgiau nei Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo, svarbu ne tik vienadieniai
mokestiniai privalumai, bet ir bendras teisinės, mokestinės ir politinės sistemos stabilumas. Valstybė
ir jos teisinės bei politinės institucijos turi demonstruoti tą solidumą ir egzistuoti taip stabiliai, kad
tiek užsienio investuotojai, tiek ir Lietuvos fondų valdytojai tikėtų, kad ši sistema ilgai gins ir
balansuos rinkos dalyvių ir visuomenės teises ir interesus.
