Pasigirdo kalbų, kad rinkoje pasunkėjo finansavimo sąlygos: bankai nebeskolina, STO atšauktas. Ir čia pat dairomasi į alternatyvas: kredito unijos, sutelktinis finansavimas, privatus kapitalas. Pastaruoju metu vykdoma nemažai finansų ir mokesčių teisės patobulinimų, kurie turėtų pagerinti įmonių prieigą prie finansavimo. Reikia juos aptarti ir kartu įvertinti, ar nepamirštami svarbūs dalykai.
Bankai visuomet yra atsargiausias finansuotojas. Suprantama: net jei iš įkaito atgauni pusę paskolos, prarasta pusė suvalgo kitų 25 paskolų uždirbtas metines pajamas (kai vidutinė marža 2 procentai). Paimkime daugiau neatgautų paskolų, pridėkime valdymo, darbuotojų, priežiūros, išieškojimo kaštus, ir galbūt tie bankų veiksmai neatrodys lupikavimas.
Serijinio nekilnojamojo turto vystytojo mąstymas yra aiškus: dance while the music still goes on. Taigi nenuostabu, kad centrinis bankas visokiais netiesioginiais signalais (konferencijomis, tyrimais, pranešimais, o greičiausiai ir aiškesniais nurodymais) neleidžia šiam mąstymui persikelti į komercinių bankų politiką. Jau nekalbant apie kredito unijas, kurių portfeliai gerokai apnuodyti NT projektais.
Paskolų stabdymas mažina ekonomikos augimą, bet kartu ir švelnina ekonomikos nusileidimo pasekmes. Skolinis finansavimas yra procikliškas: jei ekonomikoje užpučia prastesni vėjai, bankai nesuteiks užuovėjos papildomomis paskolomis ir bus mažiau atlaidūs gausėjančioms skęstančiųjų nuodėmėms.
Anticikliškumu pasižymi nuosavas kapitalas, kurio forma neleidžia investuotojams lengvai atsiimti įneštų lėšų iš įmonės. Nuosavo kapitalo galima gauti viešu būdu arba pritraukiant rizikos ar privatų kapitalą. Ar visos teisinės priemonės jau išnaudotos, siekiant padidinti tokiais būdais pritraukiamų lėšų kiekį, prieinamumą ir sandorių paprastumą?
Lietuvoje daug kalbėta apie pirminio viešo platinimo (IPO) ir vertybinių popierių biržos skatinimą. Tačiau nacionalinių teisinių priemonių čia daug neprigalvosi. Viešas vertybinių popierių leidimas yra visiškai sureglamentuotas ES lygiu, valstybėms paliekant mažai pasirinkimo. Sveikintina, kad priėmus naująjį Prospekto reglamentą Lietuva pasirinko lanksčiausią įgyvendinimo būdą. Siekiant pritraukti iki 8 milijonų eurų, nebūtina prospekto derinti su Lietuvos banku, o pritraukiant iki 1 milijono eurų nebūtina laikytis pagrindinės informacijos dokumento formos.
Visgi ne dokumentai dažniausiai būna problema. Tai daugiau įpročio ir užmojo klausimas. Gero įpročio pavyzdys – lenkų privataus kapitalo fondo „Enterprise Investors“ bandymas pasitraukti iš Novaturo per IPO. Varšuvos birža yra milžiniška, palyginti su visomis trimis Baltijos valstybėmis. Lenkijoje tiesiog įprasta tokius sandorius daryti, o be to, pakanka stambesnių investuotojų dėmesio. Užmoju negalėtų skųstis „Auga“, ir tai įvertino stambūs investuotojai, įskaitant Lietuvai dabar labai palankų EBRD.
Lieka aptarti viešą lėšų pritraukimą, kuriame lietuviai buvo labai sėkmingi – žetonų leidimą (ICO). Atrodytų, kad čia teisinių priemonių reikia daug ir jos gali nulemti šios rinkos patrauklumą. Tačiau, atidžiau pažvelgus į žetonų teisinę prigimtį, pasirodo, kad vienintelis jų skirtumas ir privalumas prieš įprastinių vertybinių popierių platinimą – galimybė pritraukti kvailesnius (mažiau analitiškus, patiklesnius) arba pilkesnius pinigus.
Vienos iš ICO rūšių – security token offering (STO) – ir IPO analogiją patvirtino naujai pasirodęs Lietuvos banko gairių projektas. Nežiūrint į detales, gairių projektas nenustebino: Lietuvos bankas dar kartą pakartojo, kad jei leidžiami žetonai turi vertybinių popierių požymių, jiems taikomos visos IPO taisyklės. Lietuvos banko iniciatyva dėl gairių puiki. O konkrečiai naudinga, kad buvo aiškiai aptarta žetonų, kaip finansinių instrumentų, apskaita. Lietuvos bankas oficialiai draudžia jo prižiūrimiems subjektams veltis į sandorius, susijusius su kriptoaktyvais. Tačiau gairėmis Lietuvos bankas aiškiai autorizuoja maklerių veiklą su žetonais, nurodydamas, kad STO leidėjai jų apskaitai privalo pasitelkti Lietuvos banko licencijuotus maklerius.
Žinoma, tai nėra vieninteliai teisiniai ir praktiniai klausimai, kurie kiltų vykdant STO. Tačiau abejotina, kiek STO yra patrauklus finansavimo metodas. Atrodo, kad pernelyg patiklių pinigų aspektas išsisprendė savaime, tai rodo vieši komentarai apie nepavykusį „Payseros“ STO. Viešai diskutuojant ir analizuojant pasirodė, kad šis STO nėra jau toks fantastiškas, palyginti su kitomis turto klasėmis. O pinigų plovimo prevencija dar ilgai bus Baltijos valstybių (kaip ir Europos bei JAV) prioritetas, todėl STO gali nepadėti jos išvengti.
Tiesa, vis dar manoma, kad STO galima įvykdyti pigiau negu IPO, greičiausiai turint galvoje, kad išvengiama investicijų bankininkų ir biržos mokesčių. Bet kyla klausimas, kiek lėšų galima pritraukti, atmetus institucinius investuotojus, kuriems draudžiama dalyvauti STO. Siekiant pritraukti stambesnes lėšų sumas, reikia kreiptis į rimtą analizę atliekančius investuotojus. O tam jau prireiks ir profesionalių finansų tarpininkų pagalbos.
Nereikia atmesti, kad STO sėkmingai papildys finansavimo priemonių sąrašą. Visgi pasibaigus kriptosvogūnėlių raliui, atsiranda šiokia tokia logika: kuo daugiau lėšų pritraukinėji, tuo atidžiau esi vertinamas. Neišvengiamai peržengiama riba, kai dalyvauja finansų analitikai, investicijų bankininkai ir kiti profesionalai. Tai ir privataus kapitalo laukas, kuriam dar galėtų pasitarnauti teisinės sistemos patobulinimas.
Taip jau yra, kad teisėkūroje esame protingiausi ten, kur turėjome nuo ko nusirašyti. Dažniausiai tai buvo ES teisyno uolus įgyvendinimas. Todėl turime, reikia nereikia, bet labai kruopščiai sureglamentuotus kolektyvinio investavimo subjektus, prospekto reikalavimus, įmonių kapitalo pakankamumą, finansinės pagalbos (įsigyti savų akcijų) draudimą, daiktinę teisę kelis mėnesius naudotis vila Ispanijoje ir dar daug perteklinio reguliavimo. Nereikia nė sakyti, dažnu atveju ES teisynas prisidėjo prie tikro proveržio mūsų valstybės vystymesi, prisiminkime konkurencijos teisę, vartotojų teisių apsaugą, energetikos sektoriaus reformas ir t.t.
Reikia pasidžiaugti, kad pamažu daromės originalesni. Pavyzdžiui, sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimo reglamentavimas, visa Lietuvos banko ir „Investuok Lietuvoje“ fintech veikla verta pasididžiavimo.
Taip pat esame toli pažengę vystant Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo ekosistemą. Turime specialų nacionalinį režimą kurti fondus ir pritraukti lėšas iš stambesnių (informuotųjų) investuotojų, lankstų komanditinių ūkinių bendrijų reglamentavimą, atitinkamą mokesčių įstatymų aiškumą.
Visgi kai kurios teisinės sritys, susijusios su įmonėmis ir jų finansais, vis dar reikalauja tobulinimo. Paminėtinos bent kelios:
Pernelyg nereikia skųstis, nes daugelyje šių sričių jau esame aplenkę kaimynus – arba anksčiau įvedėme naujoves, arba turime jas platesnes, geresnes. Tačiau jei jau kalbame apie įmonių ir finansų teisės tobulinimą, tai nepamirškime fundamentų ir nepaklyskime detalėse.
Andrius Ivanauskas yra advokatų kontoros GLIMSTEDT partneris, vadovaujantis bendrovių ir komercinės teisės, susijungimų ir įsigijimų bei konkurencijos praktikoms bei konsultuojantis verslo bei turto įsigijimų sandorių, konkurencijos teisės ir bankų bei finansų srityse. Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacijos Teisės ir reguliavimo komiteto narys.
