LAT: prekybos tarpininkas gali pasinaudoti teise į kompensaciją, net jei sutartis neatitinka visų komercinio atstovavimo požymių

2016 m. vasario 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija (toliau – LAT) išaiškino, kad, nutraukus paslaugų sutartį, mobiliųjų telefonų platintojas turi teisę į kompensaciją, kuri paprastai mokama tik prekybos agentams.

Skirtingai nei žemesnės instancijos teismai, LAT sprendė, jog ginčo sutartiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip komercinis atstovavimas, nes neatitinka visų požymių. Teismas išaiškino, kad komercinio atstovavimo teisiniams santykiams turi būti nustatyti visi šie elementai: 1) esminė atstovo funkcija – tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita; 2) atstovo savarankiškumas; 3) pagrindinės veiklos kriterijus; 4) atstovo veiklos nuolatinis pobūdis; 5) atstovo veiklos atlygintinumas. Teismo vertinimu, šio ginčo atveju sutartiniai santykiai neatitiko nepriklausomumo kriterijaus: atstovaujamoji šalis turėjo teisę kontroliuoti atstovės salonų darbo laiką, apipavidalinimą, darbuotojų skaičių, darbuotojų funkcijas, kvalifikaciją bei aprangą, o tais atvejais, kai atstovo prekybos salonas neatitikdavo atstovaujamosios šalies nustatytų standartų, jis galėdavo teikti privalomus nurodymus, taip pat ir dėl prekybos salono uždarymo bei perkėlimo ir pan.

Kita vertus, LAT konstatavo, jog tai nereiškia, kad tais atvejais, jei sutartis turi komerciniam atstovavimui būdingų požymių, jam negali būti mokamas CK 2.167 straipsnio 2 dalyje nustatytas atlyginimas, kaip prekybos agentui, nutraukus sutartį. Toks atlyginimas prekybos agentui mokamas, jeigu: 1) po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas ar su kuriais dėl prekybos agento žymiai padidėjo atstovaujamojo verslo mastas; ir 2) atsižvelgiant į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas atitiktų teisingumo principą.

Taigi, LAT sprendė, kad CK 2.167 straipsnis gali būti taikomas į komercinį atstovavimą savo esme panašiems teisiniams santykiams pagal analogiją tais atvejais, kai atstovo teisinė padėtis yra funkciniu ir ekonominiu aspektais palyginama su prekybos agento teisine padėtimi.

Kadangi ginčo atveju mobiliųjų telefonų platintojo veikla savo esme ir atliekamomis funkcijomis atitiko komercinio atstovavimo teisinių santykių esmę ir prekybos agento atliekamas funkcijas, o platintojo sukurta pridėtinė vertė, nutrūkus teisiniams santykiams, liko atstovaujamajam, LAT pripažino platintojo teisę į kompensaciją.

Kompensacijos dydį teismas apskaičiavo, atsižvelgdamas į CK 2.167 straipsnio 3 dalyje nustatytus principus bei 1996 m. liepos 23 d. Europos Komisijos ataskaitoje dėl 1986 m. gruodžio 16 d. direktyva 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo 17 straipsnio taikymo, pateiktą metodiką, ir sumažino pirmajame etape teismų apskaičiuotą kompensacijos sumą iki 20 proc.

Apibendrinant galima teigti, kad šis LAT sprendimas reiškia, jog, nepaisant to, kad pati sutartis neatitinka visų komercinio atstovavimo požymių, prekybos tarpininkas gali pasinaudoti teise į kompensaciją, jei nustatoma, kad po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su atstovo surastais klientais bei toks kompensacijos mokėjimas atitinka teisingumo principą.

Ar tokia praktika, kai specialią teisės normą dėl kompensacijos, būdingą tik prekybos agento veiklai, teismas pagal analogiją taikė mišriems santykiams, įsitvirtins, parodys laikas, nes tai pirma tokio pobūdžio nutartis, o teisės doktrinoje į specialios normos taikymo pagal analogiją galimybę žiūrima labai kritiškai.

Autorė: GLIMSTEDT asocijuota partnerė doc. dr. Solveiga Palevičienė, LLM

Straipsnis publikuotas vz.lt

 

Užsisakykite svarbiausias naujienas