Lietuvos Aukščiausiasis Teismas birželio 13 dieną priėmė svarbią nutartį ir užbaigė ilgus metus trukusią bylinėjimosi karuselę tarp Serbijos privatizavimo agentūros bei Lietuvos investuotojų.
Byloje buvo sprendžiamas Serbijos arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvoje klausimas. Ginčas kilo dėl sutarties su Lietuvos investuotojais ir Serbija nutraukimo, kai valstybės privatizavimo institucija, vienašališkai nutraukusi su investuotojais sutartį bei susigrąžinusi privatizavimo objektą ir negrąžinusi investuotos sumos, iš investuotojų papildomai prašė priteisti sutartyje nustatytą sutartinę 25 proc. pardavimo kainos dydžio baudą. 2012 m. Serbijos arbitražo teismas patenkino Privatizavimo agentūros ieškinį ir priteisė iš investuotojų 3 275 000 Eur.
Kai Serbijos privatizavimo agentūra kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl minėto arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, Lietuvos investuotojai šioje byloje iškėlė klausimą dėl tokio arbitražo sprendimo priteistų baudinių netesybų pripažinimo prieštaraujančiomis viešajai tvarkai.
Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Serbijos arbitražo sprendimą, LAT praėjusią savaitę galutine ir neskundžiama nutartimi priėmė priešingą sprendimą ir atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti šį arbitražo sprendimą.
Teismas pažymėjo, kad Serbijos arbitražo priteista suma turi būti vertinama visų sutarties šaliai – pirkėjui pritaikytų sankcijų kontekste. Teismas padarė išvadą, kad Serbijos arbitražo priteistos 25 proc. dydžio sutartinės netesybos yra skirtos nubausti, o ne atlyginti iš anksto numatytus ar realiai patirtus nuostolius. Teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio baudų draudimas sudaro ne tik Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos, bet ir tarptautinės viešosios tvarkos turinį.
Pirma, Konstitucinis Teismas dar 2012 m. spalio 24 d. nutarimu aiškiai paneigė baudinės civilinės atsakomybės funkcijos galimumą privatizavimo santykiuose. Teismas pripažino, jog toks teisinio reguliavimo modelis, pagal kurį valstybė, nutraukdama privatizavimo sutartį, ne tik atsiima privatizavimo objektą, bet ir pasilieka sau 100 proc. už privatizavimo objektą sumokėtos kainos bei investuotojo investuotas lėšas turtui pagerinti, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Antra, tokie Konstitucinio Teismo išaiškinimai visiškai atitinka tarptautines restitucijos teisinio reglamentavimo tendencijas, pripažįstančias vienašalio sutarties nutraukimo kontekste vienašalę restituciją tik išimtiniais atvejais.
Trečia, teisės doktrinoje nurodoma, kad baudinės netesybos yra pripažįstamos ir prieinamos tik pagal labai riboto skaičiaus valstybių teisę. Daugumoje valstybių baudžiamosios priemonės yra ne tik neprieinamos, bet ir laikomos prieštaraujančiomis viešajai tvarkai. Todėl tiek baudinių netesybų prieinamumas, tiek arbitražo sprendimų dėl jų vykdytinumas yra griežtai ribojamas.
Teismas priėjo išvadą, kad iš Serbijos arbitražo sprendimo turinio negalima spręsti, jog nagrinėjamu atveju sutartinė bauda buvo pritaikyta kaip kompensacinė priemonė, skirta valstybės nuostoliams dėl privatizavimo sutarties pažeidimo kompensuoti. Teismas galiausiai nusprendė, jog Serbijos arbitražo sprendimo pripažinimas ir leidimas jį vykdyti Lietuvos Respublikoje reikštų sukūrimą teisinės situacijos, blogesnės (investuotojo ir valstybės turtinių teisių balanso požiūriu) už tą, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 24 d. nutarime pripažino kaip prieštaraujančią Konstitucijai.
„Didžiuojuosi GLIMSTEDT komanda ir džiaugiuosi, kad šioje byloje pavyko apginti mūsų kliento „Sanitex“ teises ir teisėtus interesus. Bylinėjimasis nebuvo lengvas, kainavo visiems daug laiko ir pastangų, bet galiausiai pavyko įtikinti LAT, jog tokie drakoniško dydžio baudiniai nuostoliai negali būti priteisti.“ – sakė advokatų kontoros GLIMSTEDT partnerė, Ginčų sprendimo praktikos grupės vadovė advokatė prof. dr. Solveiga Palevičienė, komentuodama LAT nutartį.
Paminėtina, kad dėl ginčo su Privatizavimo agentūra 2009 m. Lietuvos investuotojai UAB „Sanitex“ ir UAB „Arvi“ ir ko buvo pradėję ir investicinio ginčo procedūrą tarptautiniame investicinių ginčų sprendimo centre Vašingtone (ICSID) pagal dvišalę Lietuvos ir Serbijos investicijų apsaugos sutartį. Po daugiau nei 5 metus trukusio proceso Investicinis arbitražo tribunolas toje byloje pripažino, kad Lietuvos investuotojų teisės buvo pažeistos, kad Serbijos vyriausybė ir jos institucijos neužtikrino tinkamos užsienio investuotojų apsaugos, todėl priteisė iš Serbijos 1 mln. eurų dydžio kompensaciją.
GLIMSTEDT advokato Audriaus Žvybo, atstovavusio Lietuvos investuotojams minėtame investiciniame ginče, taip pat UAB „Sanitex“ šioje Serbijos arbitražo sprendimo pripažinimo byloje, teigimu, Investicinio arbitražo tribunolo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai rodo, kad Serbija nebuvo įdiegusi visų pripažintų investuotojų apsaugos standartų ir kad jos vykdyta privatizavimo programa, jos priežiūra, teisinis reguliavimas buvo ydingi ir tobulintini.
„Vienašališkai derybose primestos sankcijos, kelių lygių baudos ir neproporcingai paskirstyta atsakomybė buvo itin kritiškai įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris konstatavo, kad tokios nuostatos yra niekinės, o jų pagrindu priimti Serbijos arbitražo sprendimai negali būti pripažįstami ir vykdomi Lietuvos Respublikoje,“ – akcentavo GLIMSTEDT advokatas Audrius Žvybas.
Prof. dr. Solveiga Palevičienė, advokatų kontoros GLIMSTEDT partnerė, advokatė
Audrius Žvybas, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas, advokatas
Komentaras publikuotas naujienų portale „Verslo žinios“
