Pagal bendrąją taisyklę viešųjų pirkimų konkursuose, kurių metu siekiama nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, pasiūlymai vertinami dviem atskirais etapais. Pirma, įvertinama tiekėjo techninio pasiūlymo kokybė. Antra, atskiro posėdžio metu susipažįstama su tiekėjų siūloma prekės, darbų ar paslaugos kaina. Šios taisyklės galima nepaisyti tik derybų ar dialogo atvejais arba tada, kai pasiūlymo techninės charakteristikos yra vertinamos kiekybiškai[1].
Šia taisykle siekiama užtikrinti, kad perkantysis subjektas ar perkančioji organizacija su pasiūlymo dalimi, kurioje pateikta kaina arba sąnaudos, galėtų susipažinti tik po to, kai buvo įvertinta pasiūlymo dalis, kurioje pateikti techniniai pasiūlymo duomenys, kita informacija ir dokumentai. Priešingu atveju viešojo pirkimo vykdytojo veiksmai gali pažeisti skaidrumo ir lygiateisiškumo principus ir sudaryti sąlygas manipuliuoti vertinimu kurio iš tiekėjų naudai.
Dėl šios priežasties viešųjų pirkimų sąlygose paprastai yra įtvirtinama nuostata, jog pasiūlymų vertinimas atliekamas dviem atskirais etapais, o techniniame pasiūlyme negali būti nurodyta jokia informacija, iš kurios būtų galima nustatyti pasiūlymo kainą.
Iš esmės tokia pati sąlyga buvo numatyta ir pirkimo, dėl kurio kilusį ginčą galutinai išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2021 m. kovo 3 d. nutartimi[2], sąlygose.
Perkantysis subjektas, atsižvelgdamas į Viešųjų pirkimų tarnybos išvadas, atliko pakartotinį vieno iš tiekėjų pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimą. Po pakartotinio vertinimo tiekėjo pasiūlymui skirtas pradinis balų skaičius buvo sumažintas. Tiekėjas tokį perkančiojo subjekto sprendimą ginčijo tvirtindamas, kad, žinodamas pirkimo dalyvių galutinių pasiūlymų kainas, perkantysis subjektas neturėjo teisės pervertinti tiekėjų galutinių pasiūlymų ekonominio naudingumo balų.
Pasak ginčą inicijavusio tiekėjo, pirkimo vykdytojui žinant galutines pasiūlymų kainas bei nesuteikus tiekėjui galimybės iš naujo pateikti kainos pasiūlymų, perkantysis subjektas pakartotinio vertinimo metu galėjo subjektyviai perskaičiuoti pasiūlymų įvertinimą kokybės aspektu ir taip iš anksto prognozuoti ginčo pirkimo laimėtoją.
Su tokia tiekėjo pozicija Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesutiko.
LAT nurodė, kad pakartotinio pasiūlymų vertinimo klausimas viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis nėra sureguliuotas. Atsižvelgdamas į tai, LAT konstatavo, kad perkančiosios organizacijos veiksmai iš naujo suteikiant ekonominio naudingumo balus ir nustatant pirkimo laimėtoją viename viešųjų pirkimų komisijos posėdyje savaime nėra neteisėti.
Ankstesnėje LAT praktikoje[3] taip pat yra pripažinta, kad reikalavimo skirtinguose posėdžiuose susipažinti iš pradžių su pasiūlymų techniniais duomenimis, o vėliau – su kainomis nesilaikymas gali būti laikomas formaliu (neesminiu) procedūriniu pažeidimu. Konkrečiau, LAT neįžvelgė viešųjų pirkimų pažeidimo, kai pagal konkurso sąlygas tiekėjai buvo įpareigoti kartu su techniniu pasiūlymu pateikti projekto sąmatinius skaičiavimus, nors siūloma kaina privalėjo būti pateikta atskira pasiūlymo dalimi, vertinama atskiro viešojo pirkimo komisijos posėdžio metu. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog informacija apie dalies tiekėjų pasiūlymų kainą buvo išviešinta jau techniniame pasiūlyme, nebuvo reikšminga, nes tiekėjai turėjo galimybę kainos pasiūlyme nurodyti kitą pirkimo objekto kainą. Be to, LAT vertinimu, perkančioji organizacija negalėjo atmesti tiekėjų pasiūlymų vadovaudamasi tuo, kad dalis jų kartu su techniniu pasiūlymu sąmatinių skaičiavimų nepateikė, ar tokiu atveju, jei tokie skaičiavimai skyrėsi nuo kainos pasiūlyme nurodytos kainos.
LAT atskirai pasisakė dėl to, ar pakartotinio pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo teisėtumui konstatuoti įtakos turi tai, pagal kokius kriterijus – kiekybinius ar kokybinius – toks vertinimas yra atliekamas.
Šiuo aspektu LAT nurodė, kad paprastai yra sunku įvertinti, ar konkretus pasiūlymų vertinimo kriterijus yra kiekybinio ar kokybinio pobūdžio, ypač kai toks reikalavimas turi tiek kiekybinio, tiek kokybinio vertinimo aspektų.
Dėl šios priežasties, sprendžiant dėl pakartotinio pasiūlymų vertinimo teisėtumo, daug svarbiau nustatyti atitinkamų kriterijų objektyvumą, galimybę patikrinti jų taikymo rezultatą, juolab kad visi pakartotinai priimami perkančiosios organizacijos sprendimai gali būti tiekėjų skundžiami bendrąja tvarka. Taip pat LAT patikslino, kad kriterijų objektyvumas turi būti suprantamas kaip galimybė patikrinti tokių kriterijų taikymą pagal pirkimo sąlygų turinį, jų aiškinimą ir nustatyti, ar pirmą kartą balai buvo suteikti klaidingai ar ne.
Nors pirkimo vykdytojas turi galimybę atlikti pakartotinį pasiūlymo (-ų) vertinimą, šios galimybės taikymas nepriklauso visiškai perkančiųjų organizacijų diskrecijai ir yra ribotas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad pasiūlymai gali būti „pervertinami“ esant išimtinio pobūdžio situacijai, kuri paprastai siejama su poreikiu atitaisyti pastebėtą klaidą, o aplinkybės, pateisinančios tokius veiksmus, turi būti išskirtinės[4] (pvz., itin sudėtingas, didelės apimties pirkimas, kompetentingų institucijų atliktas vertinimas).
Nagrinėjamu atveju LAT išaiškino, kad tiekėjai gali ginčyti ne tik perkančiosios organizacijos atliktą pakartotinį pasiūlymų vertinimą rezultato aspektu. Tiekėjai gali inicijuoti ginčą ir dėl to, jog:
LAT atskirai pasisakė ir dėl ginčo iniciatoriaus pozicijos, jog jam dėl pakartotinio pasiūlymo vertinimo fakto ar visiems pasiūlymus pateikusiems ūkio subjektams turėjo būti suteikta galimybė pateikti naujus kainos pasiūlymus.
LAT nurodė, kad pakartotinio pasiūlymų vertinimo teisė yra iš esmės skirta suteikti galimybę pasitaisyti perkančiajam subjektui, bet ne tiekėjams. Dėl šios priežasties leidimas iš naujo pateikti pasiūlymų kainas ir dėl jų iš naujo varžytis viršytų pakartotinio pasiūlymo vertinimo veiksmus ir labiau prilygtų viso paskelbto pirkimo procedūrų atnaujinimui, esminių jo procedūrų pakartojimui.
Tokie veiksmai prieštarautų tiekėjų lygiateisiškumo principui, kadangi teisiškai nevienodoje padėtyje atsidurtų kiti, pirkimu suinteresuoti, bet pasiūlymų jam nepateikę ūkio subjektai.
Parengė „Glimstedt“ ekspertas, advokatas Dr. Feliksas Miliutis
[1] Viešųjų pirkimų įstatymo 40 straipsnio 8 dalis, 53 straipsnio 8 dalis.
[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2021.
[3] žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012.
[4] žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012
