Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi (Nr. e3K-7-278-469/2019) suvienodino verslui nerimo keliančią praktiką dėl įmonės bankroto administratoriaus, ginančio bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, teisės ginčyti įmonės iki bankroto bylos iškėlimo atliktus atsiskaitymus, atliktus pažeidžiant Civilinio Kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą eiliškumo tvarką, taikytiną tais atvejais, kai įmonė neturi pakankamai lėšų visiems finansiniams įsipareigojimams patenkinti.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, pažymėjo, jog bankroto administratorius turi teisę ginti kreditorių interesus, be kita ko, reikšdamas ir ieškinius dėl lėšų išieškojimo į bankrutuojančios įmonės turto masę.
Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu.
Taigi, būtent šiuo pagrindu bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus, dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto.
Kita vertus, sistemiškai aiškindamas nurodytas ir kitas bankroto procesą reglamentuojančias normas, LAT tuo pačiu sprendė, kad bankroto administratorius neturi teisės ginčyti skolininko atliktų mokėjimų, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą eiliškumo tvarką.
Pažymėtina, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant šiam nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.
Tuo tarpu pagal CK 6.9301 str. skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad tam, jog atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal aptartą normą, turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018 ir pan.).
Sistemiškai aiškinant abi minėtas normas, akivaizdu, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, jo keliamų sąlygų įrodinėjimo standartai yra kur kas griežtesni, todėl bankroto administratoriui ginčyti įmonės mokėjimus minėtu pagrindu paprastai yra lengviau.
LAT išaiškino, kad CK 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais.
LAT teigimu, CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė.
Taigi, kadangi CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo minėto CK straipsnio pagrindu.
Šia nutartimi LAT suvienodino iki tol verslui keliančią sumaištį teismų praktikoje ir susiaurino subjektų ratą, galintį ginčyti įmonės atliktus atsiskaitymus minėtu CK pagrindu. Deja, visų nerimą keliančių aspektų šia nutartimi teismas neišsprendė ir į visus opius klausimus neatsakė.
Pirma, iki šiol nėra aišku, koks yra actio Pauliana ir CK 6.9301 str. santykis, ginčijant atsiskaitymus ne bankroto administratoriui, o pačiam kreditoriui. T.y., ar actio Pauliana ir CK 6.9301 str. įtvirtintas atsiskaitymų kalendorinio eiliškumo pažeidimas yra du savarankiški kreditoriaus teisių gynybos būdai, siekiant skolininko sandorius pripažinti negaliojančiais, ar įvertinus šių gynybos būdų turinį ir tikslus, CK 6.930 (1) str. nustatytos atsiskaitymų kalendorinio eiliškumo tvarkos pažeidimas traktuotinas tik kaip vienos iš actio Pauliana sąlygos (kreditorių teisių pažeidimo) dalimi.
Antra, nėra aišku, kaip turi būti nustatomas CK įtvirtintas kreditorių eiliškumo pažeidimas konkrečioje situacijoje. Pvz. vienoje iš bylų LAT yra pasisakęs, kad taikant CK 6.9301 straipsnį turi būti nustatoma ne kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir atliekamas jos dydžio palyginimas, bet nustatoma, ar kiekvieno konkretaus ginčijamo atsiskaitymo vykdymo metu skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir ar, esant šiai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą (LAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018).
Kyla klausimas, ar toks formalus pažodinis CK normos aiškinimas orientuojantis tik į atsiskaitymų kalendorinio eiliškumo pažeidimą iš tiesų visais atvejais atitinka verslo logiką, nes akivaizdu, kad verslo santykiuose įmonei paskirstant mokėjimus savo kreditoriams tais atvejais, kai trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, betarpiškas prioriteto suteikimas ir visų turimų piniginių lėšų sumokėjimas tik vienam net ir seniausiam kreditoriui, gali dažnai labiau pakenkti įmonės interesams ir tolesniam jos mokumui, nei pvz. lėšų paskirstymas proporcingai visiems kreditoriams.
Juo labiau, kad pats LAT bylose, kur mokėjimai buvo ginčyti kitu – actio Pauliana pagrindu, yra išaiškinęs, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
Tikėkimės, kad ateityje LAT turės galimybę detaliau ir aiškiau pasisakyti dėl kreditoriaus teisės apimties ginčijant skolininko atsiskaitymus, atliktus pažeidžiant CK nustatytą eiliškumo tvarką, ir toks aiškinimas bus subalansuotas su įprasta verslo praktika bei kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principais.
Prof. Solveiga Palevičienė, advokatų kontoros GLIMSTEDT partnerė. Šis komentaras buvo publikuotas naujienų portale „Verslo žinios“.
