Lietuvos kredito unijų sektoriaus reforma neabejotinai reikalinga. Lietuvos bankas jau ėmėsi įgyvendinti dalį kredito unijų kapitalo sutvarinimo priemonių, tačiau, kad kredito unijų sektorius išliktų gyvybingas ir konkurencingas, kai kuriuos reformos aspektus gyvybiškai būtina tobulinti.
Daug iečių diskusijose sulaužyta dėl priverstinės visų unijų integracijos į centrinę kredito uniją. Noriu dar kartą pabrėžti, kad kredito unijos privalo turėti adekvačią alternatyvą prievartiniam, nepriklausomai nuo finansinės būklės, kapitalo pakankamumo, turto ir kitų rodiklių vykdomam dalyvavimui centrinėje kredito unijoje su prievartiniu garantavimu už jos nuostolingą veiklą. Toks garantavimas iš esmės reiškia, kad, bankrutuojant vienai kredito unijai, pritrūkus stabilizavimo fonde sukauptų lėšų, visos centrinės kredito unijos narės solidariai atsakytų bankrutuojančiosios kreditoriams.
Pasaulinė kredito unijų taryba, teikdama siūlymus Lietuvos bankui dėl planuojamos kredito unijų sektoriaus reformos, primygtinai pabrėžė, kad kryžminių garantijų įdiegimas šiuo metu veikiančioms kredito unijoms sukuria didžiulę riziką užkrato, kurį silpnesnės kredito unijos gali pasėti ir užkrėsti stipresnes.
Lietuvos bankas kredito unijoms, nenorinčioms integruotis į CKU, kaip alternatyvą numato „specializuotą banką“, kuri iš esmės priimtina, bet numatoma galimybė kredito unijoms persitvarkyti tik į komercinius bankus, tačiau į kooperatinius – ne. Kodėl?
Juk, nepaisant skirtingų teisinių formų, kredito unijos ir kooperatiniai bankai savo esme yra tie patys finansiniai kooperatyvai. Pagrindinis skirtumas tarp kredito unijų ir kooperatinių bankų yra tas, kad kredito unijų klientai turi būti jų nariai, o kooperatiniai bankai turi teisę teikti paslaugas ir ne savo nariams.
Rengiant reformą kaip sektinas pasitelkiamas Italijos kooperatinių bankų reformos pavyzdys. Tačiau toje pačioje Italijoje kooperatiniams bankams (kredito unijoms), atitinkantiems gana aukštus reikalavimus, siūloma palikti teisę nesiintegruoti į centrinę organizaciją, taip pat nėra nustatytas ir minimalus privalomas dalyvių skaičius patronuojančioje bendrovėje. Toks kredito unijų sektoriaus finansinio susistiprinimo teisėkūros scenarijus būtų priimtinas ir Lietuvai. Jis turėtų būti įgyvendinamas išskirtinai kredito unijų savarankiško apsisprendimo pagrindu, o ne nuleidžiamas iš viršaus kaip antikinių tragedijų deus ex machina, netikėtai mechaniniu įrenginiu nuleidžiamas dievas, lemtingai įsikišantis į veiksmą.
Kredito unijoms turėtų būti numatyta galimybė persitvarkyti ne tik į specializuotą komercinį banką su minimalaus 1 mln. kapitalo reikalavimu ir ribota bankine veikla, tačiau taip pat į kooperatinį banką su jam būdingu ir brandžiose ES valstybėse paplitusiu reguliavimu – kad jis būtų steigiamas kooperatinės bendrovės pagrindu, persitvarkymas į jį vyktų nenutraukiant kredito unijos veiklos ir neprarandant narių (pajininkų), jis veiktų vadovaujantis kooperacijos principais (vienas asmuo – vienas balsas).
Kredito unijos į specializuotą banką galėtų persitvarkyti per 5 metus nuo naujojo Kredito unijų įstatymo įsigaliojimo, sutvarindamos savo kapitalą įstatyme nustatyta tvarka (50 proc. kapitalo iki įstatymo įsigaliojimo +po 10 proc. kasmet).
Rodiklių peržiūrėjimo laikotarpis galėtų būti nustatytas kas metai arba kas 2 metai, atsižvelgiant į rinkos svyravimus. Įtvirtinus pereinamąjį laikotarpį su pareiga laipsniškai sutvarinti kapitalą, būtų išsaugota ir Kapitalo pakankamumo direktyvoje IV Lietuvos išsiderėta išimtis laipsniškai ir saugiai pakeisti kredito unijų netvarų kapitalą tvariu iki 2022 metų pabaigos.
Pereinamuoju laikotarpiu unijoms nuo pat įstatymo priėmimo turi galioti palengvinti veiklos rizikos ribojimo normatyvai, kad jos galėtų sukaupti reformai reikalingą kapitalą iš pelno.
Taip pat centrinių kredito unijų minimalus privalomas dalyvių skaičius turėtų būti sumažintas iki penkių tais atvejais, kai jų turtas yra ne mažesnis nei 50 mln. eurų.
Autorius: GLIMSTEDT partneris, advokatas Linas Sesickas
Straipsnis publikuotas vz.lt
