Komercinis arbitražas, kaip viena iš ginčų sprendimo alternatyvų, Lietuvoje vis dar vertinama gana atsargiai. Tačiau šalys be reikalo nepakankamai vertina arbitražo savybes, kurios jį daro itin patrauklų palyginti su įprastiniais valstybiniais teismais. Kita vertus, kai kurie arbitražo privalumai tėra mitai.
Gana dažnai šalys nesirenka arbitražo kaip ginčų nagrinėjimo institucijos, nes mano, kad jis skirtas tik tarptautiniams ginčams, kuriuose dalyvauja tarptautinės kompanijos ir nagrinėjami multimilijoniniai ieškiniai. Ginčams dėl nedidelių sumų spręsti arbitražas tikriausiai būtų ekonomiškai nenaudingas, tačiau didesnius nacionalinius ginčus šalys tikrai galėtų nagrinėtis arbitražu. Tokie nacionaliniai ginčai išnagrinėjami tikrai greičiau nei teismuose, procesas nėra brangus (nebent skiriami užsienio arbitrai ar samdomi itin brangūs teisininkai) ir išvengiama tų trūkumų, dėl kurių priekaištaujama valstybiniams teismams.
Visais atvejais šalys gali pačios pasirinkti arbitražo vietą (Lietuvoje ar užsienyje), ją perkelti ar susitarti dėl kitų procedūrinių aspektų (kalbos, arbitrų skaičiaus ir pan.). Žinoma, nustačius, kad arbitražo vieta bus užsienyje, neišvengiamai didėja išlaidos dėl logistikos, vertimų, užsienio teisininkų ar arbitrų, tačiau dažnai šalys pasirenka užsienio valstybę siekdamos, kad ginčas būtų sprendžiamas nešališkoje vietoje, siekdamos didesnio konfidencialumo ir nenorėdamos viena kitai suteikti prioriteto.
Nors šie komercinio arbitražo bruožai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nepatrauklūs, tam tikri privalumai turėtų neginčijamai palenkti visus arbitražo skeptikus.
Skirtingai nuo valstybinių teismų, kuriuose teisėjai (ypač žemesnėse grandyse) nagrinėja bet kokio pobūdžio bylas, arbitraže šalys turi teisę pačios pasirinkti, kas spręs jų ginčą. Tai leidžia ginčą perduoti konkrečios srities profesionalams, kurie turi kur kas didesnę kvalifikaciją ir patirties konkrečių teisinių santykių atžvilgiu. Itin sudėtingi finansinių priemonių, tarptautinės prekybos, statybos ar kitų specifinių santykių (laivų statyba, eksploatavimas, elektronika, IT sritis ir pan.) ginčai nėra dažni bendrosios kompetencijos teismuose ir dažnam teisėjui sukeltų itin daug klausimų, o galiausiai teisėjas sprendimą priimtų remdamasis vien vienos šalies geriau suformuluotu paaiškinimu ar specialisto išvada nei savo vidiniu įsitikinimu. Šito galima išvengti ginčus sprendžiant arbitražu, kai arbitrais paskiriami tos srities profesionalai.
Be to, komerciniame arbitraže užtikrinamas objektyvumas ir visapusis nešališkumas. Nors teismai taip pat negali būti šališki, tikriausiai mažai kas abejoja, kad konkrečios šalies teismai nesistengtų palaikyti tos jurisdikcijos ginčo šalies, kuri bylinėjasi su užsienio subjektu. Tai ypač liečia tuos atvejus, kai ginčas nėra akivaizdus, kai esama abiejų šalių kaltės, kai teismo procesas vyksta valstybėje, kurioje nėra užtikrintas teismų nepriklausomumo principas ir pan.
Dažnai apsilankymas teisme ir formalios proceso taisyklės sukausto bylos dalyvius ir verčia daugiau galvoti apie procedūras nei apie bylos esmę. Komercinis arbitražas daugeliu atžvilgių yra visiškai neformalus procesas. Šalys gali sėdėti kartu su arbitrais prie vieno stalo (gal net apskritojo) ir diskutuoti apie bylos esmę. Žinoma, arbitras turi užtikrinti, kad procesas vyktų sklandžiai, tačiau šalys gali bet kada išsakyti savo nuomonę, teikti prašymus, reaguoti ir dėstyti savo poziciją.
Proceso terminas taip pat yra nustatomas atsižvelgiant į šalių pageidavimus ir dažniausiai yra pratęsiamas, jei toks poreikis atsiranda, nebent pastebimas akivaizdus piktnaudžiavimas tokia teise.
Be to, jau sudarydamos arbitražinį susitarimą, šalys gali pačios susitarti dėl įvairių procedūrinių klausimų, pavyzdžiui, nagrinėjimo vietos, kalbos, išlaidų dengimo, arbitrų skyrimo, korespondencijos detalių ir pan. Tai leidžia išvengti formalių reikalavimų ir pritaikyti galimą procesą prie savo poreikių bei reikalavimų.
Tokia neformali tvarka ir pats arbitražo procesas dažnai lemia, jog šalys galiausiai nusprendžia taikiai baigti savo ginčą, susitaria dėl kompromiso ir nesiekia žūtbūt gauti joms palankų arbitrų sprendimą (kuris jau nebebus skundžiamas). Kita vertus, arbitrai, būdami konkrečios srities profesionalai, savo klausimais ir dėstomais bylos akcentais gali priversti šalis objektyviai pažvelgti į kilusį ginčą, pamatyti savo pozicijos trūkumus, ydas ir taip sudaryti sąlygas susitarti taikiai. .
Vienas iš didžiausių komercinio arbitražo privalumų – bylos medžiagos ir proceso konfidencialumas. Tai yra itin svarbu šalims, kurios siekia išsaugoti kilusio ginčo ir su juo susijusių verslo santykių bei peripetijų slaptumą. Valstybiniams teismams paprastai yra taikomas proceso viešumo principas, t. y. ne tik bet kuris asmuo turi teisę dalyvauti teismo posėdyje, tačiau vėliau paprastai galima su visa bylos medžiaga susipažinti ir sužinoti visas bylos detales. Kai kuriais atvejais, šalims prašant, teismas sutinka bylos medžiagos neviešinti, tačiau tai neabejotinai neprilygsta komercinio arbitražo proceso slaptumui, kai dažnai net neįmanoma sužinoti apie kilusį ginčą ir jo detales. Komercinio arbitražo sprendimai taip pat nėra skelbiami viešai, o jei kai kurios nuolatinės arbitražo institucijos ir nusprendžia įtraukti sprendimą į skelbtinų sprendimų rinkinius, nėra atskleidžiamos šalių tapatybės. Tiesa, konfidencialumo principas nėra taikomas arbitražuose, kurie veikia tarptautinių sutarčių pagrindu (pvz. ICSID ar NAFTA arbitražai).
Kiekviena byla yra specifinė, todėl sunku iš anksto pasakyti, kiek truks jos nagrinėjimas. Arbitražo procesas negarantuoja, kad byla bus išnagrinėta per itin trumpą laiką. Ypač tai pasakytina apie tarptautinį komercinį (ar investicinį) arbitražą. Kadangi tokiais atvejais komercinio arbitražo šalys būna skirtingų valstybių subjektai, o pati arbitražo vieta ir arbitrai parenkami iš trečiosios valstybės, tai savaime nulemia, kad procesas nevyksta sparčiai. Kad ir kaip būtų, arbitrai yra suinteresuoti ginčą spręsti kuo greičiau ir nevilkinti nagrinėjimo nepagrįstai, o kai kurių nuolatinių arbitražo institucijų reglamentuose (taisyklėse) yra įtvirtinami terminai, per kuriuos byla privalo būti išnagrinėjama. Tačiau praktikoje dažnai tokie terminai yra pratęsiami be jokių pasekmių šalims (išskyrus atvejus, kai yra konstatuojama, kad procesas buvo kurios nors šalies vilkinamas, – tuomet iš tokios šalies arbitrai gali priteisti daugiau bylinėjimosi išlaidų).
Žinoma, galutinis komercinio arbitražo sprendimas įprastai yra priimamas greičiau nei byla galutinai išnagrinėjama valstybiniuose teismuose, įskaitant kasacinę instanciją. Tačiau kai kuriais atvejais galutinis arbitražo sprendimas, nors ir yra neskundžiamas, nereiškia bylos baigties, nes dar turi būti išspręstas tokio sprendimo pripažinimo ir vykdymo konkrečioje šalyje klausimas, o kai kuriais atvejais priimtas arbitražo sprendimas yra peržiūrimas dėl itin šiurkščių ar akivaizdžių teisės klausimų ar arbitražo proceso pažeidimo, siekiant sprendimą anuliuoti.
Arbitražas tikrai nėra pigi teismų alternatyva. Vien kai kurių gerai žinomų nuolatinių arbitražo institucijų nustatyti žyminiai mokesčiai ir administravimo išlaidos, kurios dažnai apskaičiuojamos proporcingai reikalaujamai sumai, stambiose tarptautinėse bylose gali būti daug didesni nei teismui mokami žyminiai mokesčiai, kurie dažnai turi ir viršutines ribas. Be to, skirtingai nei teismuose, kur teisėjų darbas apmokamas valstybės lėšomis, komercinio arbitražo arbitrų honorarus turi apmokėti pačios šalys. Kai kuriais atvejais honoraro dydį riboja konkrečios arbitražo institucijos nustatytos taisyklės, kitais atvejais arbitrai turi teisę patys įkainoti savo darbo laiką.
Arbitražui ir teismams bendra tai, kad šalys turi dengti savo teisininkų išlaidas. Tačiau net ir šiuo atveju arbitražo teisininkų išlaidos būna gerokai didesnės, nes tradiciškai per arbitražo procesą yra pateikiama daugiau procesinių dokumentų, vyksta daug intensyvesnis rašytinis procesas, konferenciniai pokalbiai, peržiūrimi ir koreguojami posėdžių protokolai, prašymai, rengiamos baigiamosios kalbos (post-hearing brief) ir atsakymai į jas – daugelis šių veiksmų valstybiniuose teismuose atliekami žodžiu teismo metu. Be to, dažniausiai arbitražo bylai vesti yra samdomi itin kvalifikuoti teisininkai, kurių įkainiai yra didesni, tai taip pat padidina išlaidas.
Apibendrinant galima teigti, kad komercinis arbitražas turi neginčijamų privalumų ir tik elementarus nežinojimas ar nepasidomėjimas neleidžia šiais privalumais pasinaudoti. Žinoma, išvardintieji teigiami dalykai turi ir atitinkamą kainą, tačiau komfortas, kurį gauna abi šalys, ją tikrai atperka.
Advokatas Audrius Žvybas yra advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas, rekomenduojamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitras. Audrius Žvybas specializuojasi bankų ir finansų teisės, nemokumo, finansinio pertvarkymo ir gaivinimo srityse, aktyviai dirba tarptautinio komercinio ir investicinio arbitražo bylose, yra atstovavęs klientams visose svarbiausiose arbitražo institucijose – ICSID, ICC, VIAC, SCC.
Komentaras publikuotas naujienų portale VZ.lt
