Kokias teises turi mokesčių mokėtojas, kai pas jį „į svečius“ ateina mokesčių administratorius?

Valstybinė mokesčių inspekcija, iki liepos 1 dienos taikiusi vienintelę galimybę 2019 m. pirmą pusmetį susimokėti praeityje pamirštus mokesčius be delspinigių ir baudų, pirmąjį šių metų pusmetį faktiškai neatliko jokių naujų rimtų mokestinės kontrolės procedūrų ir apsiribojo trumpesniais pavieniais tyrimais ar operatyviais patikrinimais arba anksčiau pradėtų mokestinės kontrolės procedūrų pabaigimu. Tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija patvirtino nuo liepos 1 dienos su trenksmu grįžtanti prie kompleksinių ir teminių mokesčių mokėtojų mokestinių patikrinimų ir tyrimų.

Dėl nurodytos priežasties  kiekvienam mokesčių mokėtojui tikslinga prisiminti ne tik savo pareigas, bet ir teises, nustatytas ir laiduojamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnyje, kurios siejasi su informavimu, duomenų gavimu, atstovavimu, žalos atlyginimu ir pan.

Toliau panagrinėsiu pačias pagrindines teises, kurias patartina įsiminti kiekvienam rūpestingam mokesčių mokėtojui.

Visų pirma išskirtinos teisė asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamam (jei įstatymai tokio atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose (Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 4 punktas (aktuali redakcija)) ir teisė dalyvauti mokestinio patikrinimo procese (Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 5 punktas (aktuali redakcija)).

Šios dvi teisės yra tiesiogiai susijusios. Jos sietinos su galimybe aktyviai veikti, gauti ir teikti informaciją (pasiūlymus, paaiškinimus, įrodymus ir kt.) atliekamo patikrinimo metu arba esant bet kokio pobūdžio kitam santykiui su mokesčių administratoriumi.

Tokia galimybė reikšminga dėl operatyvumo – paprastesni klausimai gali būti išsprendžiami dar atliekamos mokestinės kontrolės procedūros eigoje, nelaukiant galutinių išvadų, tokiu būdu taupant tiek paties mokesčių mokėtojo, tiek biudžeto lėšas.

Taip pat šios teisės užtikrina mokesčių mokėtojo galimybę kiek įmanoma greičiau gauti informaciją apie atliekamos procedūros eigą, jos inicijavimą, prognozuojamą trukmę ir pan. Dėl to mokesčių mokėtojui tampa lengviau orientuotis pačiame procese bei priimti vienokius ar kitokius sprendimus dėl mokesčių administratoriaus teikiamų klausimų bei reikalavimų. Mokesčių mokėtojas turėtų nebijoti ir aktyviai tiesiogiai ar per atstovą naudotis šiomis Mokesčių administravimo įstatyme nurodytomis teisėmis.

Prieš tai aprašytos teisės sistemiškai susijusios su Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 6 ir 7 punktuose (aktuali redakcija) įtvirtintomis mokesčių mokėtojo teise teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto bei teise gauti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu. Skirtumas tik tas, jog pastarosios teisės įgalina mokesčių mokėtoją konkrečius veiksmus atlikti vėliau, pvz., pasibaigus mokestiniam patikrinimui ir surašius patikrinimo aktą, ar priėmus kokį nors kitą individualaus pobūdžio aktą, raštą, reikalavimą ar pan. mokesčių mokėtojo atžvilgiu.

Kaip pavyzdį galima įvardinti praktikoje vis dar pasitaikančius atvejus, kai mokesčių mokėtojui įteikiamas patikrinimo aktas ne su visais priedais arba iš viso be jų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas pats ar su atstovo pagalba turėtų nedelsiant kreiptis į mokesčių administratorių dėl likusios dokumentacijos pateikimo, nes tik turėdamas visus su baigiamuoju mokestinio patikrinimo aktu susijusius dokumentus, mokesčių mokėtojas objektyviai gali pasinaudoti teise pateikti tinkamus ir išsamius paaiškinimus.

Kita reikšminga mokesčių mokėtojo teisė apibrėžiama Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 8 punkte (aktuali redakcija) – tai teisė nevykdyti neteisėtų mokesčių administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo.

Ši mokesčių mokėtojo teisė sietina su mokesčių administratoriaus pareiga tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų (Mokesčių administravimo įstatymo 32 str. 3 punktas (aktuali redakcija)).

Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek kitos mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijos savo praktikoje ne kartą pabrėžė, kad iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama daugiau nei jis objektyviai privalo remiantis įstatymais. Teismų praktikoje pabrėžiamas mokesčių mokėtojo kaip silpnesnės potencialaus ginčo su mokesčių administratoriumi šalies statusas, todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, iš mokesčių mokėtojo negalima reikalauti specialiosioms tarnyboms prilyginamų galimybių surinkti vienokią ar kitokią informaciją bei ją saugoti.

Kitaip tariant, jeigu konkretaus mokesčio įstatymas nenumato pareigos mokesčių mokėtojui kaupti vienokio ar kitokio pobūdžio informaciją, tai mokesčių administratorius, net ir kilus papildomų klausimų, negali iš mokesčių mokėtojo reikalauti tokių duomenų.

Atsižvelgiant į tai, mokesčių mokėtojas turėtų kiekvienu konkrečiu atveju individualiai ir kruopščiai įvertinti bet kokį mokesčių administratoriaus reikalavimą ar prašymą ir tik tada priimti sprendimą dėl jo vykdymo apimčių.

Papildomai pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 8 punktas neapsiriboja tik informacijos pateikimo ribojimu, tačiau apima ir platesnį veiksmų ratą. Mokesčių mokėtojas neprivalo vykdyti tokių mokesčių administratoriaus nurodymų, kurie nėra reglamentuoti mokesčių teisės aktuose, t. y. yra neteisėti ar nepagrįsti.

Be jokios abejonės, mokesčių administratoriaus teisė duoti mokesčių mokėtojui teisėtus nurodymus ir mokesčių mokėtojo pareiga juos vykdyti nėra kvestionuojamos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienu atveju mokesčių mokėtojo gauti nurodymai turėtų būti vertinami individualiai, remiantis objektyviais teisės aktų reikalavimais.

Ne mažiau svarbi ir mokesčių mokėtojo teisė reikalauti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi mokesčių teisės aktuose numatytų procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų (Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 9 punktas (aktuali redakcija)).

Kaip pavyzdys, iliustruojantis šios teisės realizavimą atliekamos mokestinės kontrolės procedūros metu, galėtų būti procedūrą inicijuojančio dokumento priėmimas, reikalingos informacijos jame nurodymas. Pradėdamas mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius privalo išrašyti pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą (mokestinio tyrimo atveju tai būna užduotis atlikti mokestinį tyrimą) ir su juo supažindinti mokesčių mokėtoją; jame nurodyti patikrinimo objektą (išvardinti ketinamus tikrinti konkrečius mokesčius arba nurodyti, jog atliekamas kompleksinis mokesčių mokėtojo patikrinimas); įrašyti, už kokį laikotarpį ketinama tikrinti mokesčių mokėtoją (laikotarpis turi atitikti įstatymuose įtvirtintą einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų senaties terminą) ir pan.; pasibaigus suplanuotam mokestinės kontrolės procedūros atlikimo terminui, jis privalo būti pratęstas; sustabdžius mokestinės kontrolės procedūrą, neturėtų būti atliekami jokie patikrinimo ar tyrimo veiksmai; turėtų būti paisoma teisės aktų reikalavimų ir atliekamos mokestinės kontrolės procedūros trukmei ir pan.

Visi išvardinti aspektai sietini būtent su mokesčių mokėtojo teise reikalauti, kad mokesčių administratorius tiksliai laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir yra reikšmingi.

Jeigu mokesčių administratorius savo veiksmais (ar neveikimu) pažeistų nurodytą pareigą savo veikloje tiksliai  laikytis mokesčių teisės aktų (Mokesčių administravimo įstatymo 32 str. 3 punktas), mokesčių mokėtojas taip pat galėtų pasinaudoti Mokesčių administravimo įstatymo jam suteikiama teise įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kokį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą (Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. 12 punktas (aktuali redakcija)).

Tiesa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra suformavęs poziciją, kad skundžiamas veiksmas (ar dokumentas) ar neveikimas turi sukelti realias teisines pasekmes, priešingu atveju toks ginčas nenagrinėtinas teisme. Todėl, teikiant skundą dėl mokesčių administratoriaus konkretaus procedūrinio veiksmo, susijusio su mokesčių administratoriaus kaip valstybinės institucijos, t. y. viešo subjekto, funkcijų vykdymu, netinkamu vykdymu ar nevykdymu, reikia iš karto aptarti ir įrodyti, kad skundžiami veiksmai (ar neveikimas) sukelia konkrečias neigiamas pasekmes mokesčių mokėtojui.

Pabrėžtina, kad nuo šių metų lapkričio 1 dienos įsigaliosiančioje Mokesčių administravimo įstatymo redakcijoje mokesčių mokėtojo teisių sąrašas dar plečiamas naujais 13 ir 14 punktais, numatančiais teisę tvarkyti mokesčių apskaičiavimo teisingumui pagrįsti reikalingus asmens duomenis bei pareikšti savo požiūrį dėl mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų, kurie grindžiami automatizuotu duomenų tvarkymu, įskaitant profiliavimą, ir reikalauti, kad tokius sprendimus peržiūrėtų ir motyvuotus paaiškinimus dėl jų pateiktų ar juos pakeistų tam įgaliotas mokesčių administratoriaus pareigūnas.

Toks praplėtimas vertintinas teigiamai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tiek aktualioje Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio redakcijoje, tiek keičiamoje ir įsigaliosiančioje nuo lapkričio 1 dienos šios normos redakcijoje išvardintos mokesčių mokėtojo teisių sąrašas nėra baigtinis, pažymint, kad mokesčių mokėtojui suteikiama teisė naudotis kitomis šio ir kitų įstatymų bei jų lydimųjų teisės aktų suteiktomis teisėmis. Todėl minėto sąrašo pildymas labiau vertintinas kaip formalumas, atkreipiantis dėmesį į reikšmingesnes mokesčių mokėtojo teises, tačiau neribojantis mokesčių mokėtojo galimybių pasinaudoti ir kitų teisės aktų suteikiamomis galimybėmis.

 

Agnė Pimpytė yra advokatų kontoros GLIMSTEDT teisininkė, mokesčių teisės ekspertė

Užsisakykite svarbiausias naujienas