Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija, rugsėjo mėn. sprendusi dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo pagrindus ir atlyginimo už servitutą dydį, dar kartą priminė šioje srityje taikomas taisykles. Ir nors LAT šia nutartimi naujos praktikos nesukūrė, prisiminti kai kuriuos aktualius LAT teiginius, ypatingai dėl to, kad servituto reglamentavimas yra aktualus daugeliui nekilnojamųjų daiktų savininkų, ir naujai juos įvertinti visais atvejais yra naudinga.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo nustatyti atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype atlygintiną kelio ir statinių servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku ir ieškovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, priteisiant iš ieškovės atsakovui kas mėnesį ieškovės nurodyto dydžio atsakovui mokėtiną kompensaciją. Teismas nurodytoje kasacinėje byloje pasisakė tiek dėl paties servituto nustatymo teismo sprendimu taisyklių, tiek dėl atlyginimo už servituto nustatymą apskaičiavimo tvarkos.
Pirmiausia būtina pažymėti, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi servitutas yra teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu, o jį nustatyti gali įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jei savininkai nesutaria, bet yra būtina nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti savo daiktą pagal paskirtį.
Servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas. Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį.
Visada svarbu įvertinti, ar servituto nustatymas yra vienintelė ir būtina priemonė užtikrinant viešpataujančio daikto savininko interesus, kadangi viešpataujančio ir tarnaujančio daiktų savininkų interesai gali būti derinami taikant ne tik servituto teisę, bet ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Pvz., nekilnojamojo turto savininkai gali susitarti dėl turto eksploatavimui reikalingo tarnaujančio daikto nuomos ar daiktinių teisių ir pan.
Nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga abiejų nekilnojamojo turto savininkų interesų pusiausvyra. Ji pasiekiama laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo, reiškiančio, kad servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Pagal bendrą taisyklę, nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas, o atlyginimas už nustatytą servitutą gali būti mokamas vienkartine ar periodine kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui. Visais atvejais, nepriklausomai nuo kompensacijos mokėjimo būdo, tai reiškia, kad viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, kartu nepaneigiant ar neproporcingai neapribojant ir tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių.
LAT praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes:
Teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta.
Taigi teismai, spręsdami su servitutu susijusį ginčą, pirmiausiai turi įvertinti, ar servitutas yra vienintelė ir būtina priemonė viešpataujančio daikto savininko interesams užtikrinti. Nustatant patį servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra. Tuo tarpu spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos priteisimo tarnaujančiojo daikto savininkui teismas visais atvejais turi atsižvelgti į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinti tarnaujančio daikto nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį bei spręsti, kokia išmoka ir kokia forma užtikrina tinkamą viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisių ir interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Advokatė Daiva Čekanavičienė yra advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė, nekilnojamojo turto teisės ekspertė. Šis straipsnis buvo publikuotas naujienų portale VZ.lt.
