Pasaulio išgyventų ekonominių krizių patirtis rodo, kad viešosios infrastruktūros projektai, gali būti vienas iš būdų skatinti ir stimuliuoti ekonomiką. Žymus ekonomistas John Maynard Kaynes savo ekonomikos teorijoje pabrėžė viešųjų investicijų ir infrastruktūros projektų įgyvendinimo naudą ekonomikos skatinimui. Didžiosios depresijos metu garsiai nuskambėjo jo mintis, kad valstybė turėtų mokėti net ir už duobės žemėje iškasimą ir užkasimą.
Žinoma, tai tik skambus palyginimas, pabrėžiant viešųjų investicijų reikšmę ekonomikos skatinimui. Tačiau viešųjų infrastruktūros projektų įgyvendinimas ekonominio sunkmečio metu gali sudaryti sąlygas į įvairius ekonominius sektorius įlieti papildomų pinigų, skatinti naujų darbo vietų kūrimą bei užtikrinti ekonominę ir socialinę naudą.
Skaičiuojama, kad infrastruktūros investicijų socioekonominė grąža sudaro net 20 proc., t.y. kiekvienas į infrastruktūrą investuotas euras ilguoju laikotarpiu šalies bendrajam vidaus produktui gali generuoti 20 proc. grąžą. Tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek Kinija jau paskelbė skirsiančios didžiules sumas viešosios infrastruktūros projektų įgyvendinimui.
Lietuvos Vyriausybė parengė ekonomikos skatinimo planą, kuriame tam tikras dėmesys skiriamas ir ekonomikos skatinimui per infrastruktūros projektų įgyvendinimą.
Šiame plane numatoma spartinti investicijų programas greitinant mokėjimus ir didinant skiriamo finansavimo intensyvumą; panaudoti visas Klimato kaitos, Kelių priežiūros ir plėtros programų lėšas ir spartinti daugiabučių namų renovaciją, nustatyti papildomą valstybės garantijų limitą, siekiant sukurti arba papildyti esamas finansines priemones, valstybei prisiimant pirminę riziką. Jau po karantino paskelbimo Vyriausybė patvirtino pirmu skatinimo etapu skirsianti 70 mln. eurų gatvių apšvietimo modernizavimui, saulės elektrinių įrengimui, transporto infrastruktūrai, taršos priemonių įrengimui ir kitoms infrastruktūros sritims.
Nurodytos priemonės yra sveikintinos ir rodo Vyriausybės ketinimą ekonomiką skatinti per infrastruktūros projektų įgyvendinimą. Tačiau papildomai norėtume atkreipti dėmesį į keletą sąlygų, kurias viešasis sektorius turėtų įvertinti siekdamas, kad numatytos investicijos būtų panaudotos efektyviai ir duotų siekiamą naudą.
Pirmiausia, turėtų būti tęsiami ir operatyviai užbaigiami jau pradėti infrastruktūros projektai. Šiuo metu viešasis sektorius yra paskelbęs ne vieną didelį infrastruktūros projektą, kurio pirkimo procedūros dar nėra užbaigtos: Krašto apsaugos ministerijos projektas dėl trijų naujų karinių dalinių statybos, Ignalinos atominės elektrinės projektas dėl radioaktyvių atliekų atliekyno statybos, Klaipėdos jūrų uosto projektas dėl uosto vartų bangolaužių rekonstrukcijos, ESO išmaniųjų elektros skaitiklių projektas ir nemažai kitų. Be abejo, atskiro paminėjimo vertas šimtmečio projektu ir tautos nusivylimo simboliu tapęs Nacionalinio stadiono projektas. Tokių projektų įgyvendinimas krizės metu ne tik skatintų ekonomiką, bet ir didintų visuomenės pasitikėjimą valstybe bei bendrą visuomeninį „tonusą”.
Viešasis sektorius, spręsdamas, kuriuos projektus įgyvendinti, ypatingą dėmesį turėtų skirti infrastruktūros projektams, potencialiai kuriantiems didžiausią socioekonominę bei finansinę naudą visuomenei bei valstybei.
Tokiems projektams būtų galima priskirti jau minėtus energetinio efektyvumo projektus, pvz., centrinės ir vietinės valdžios pastatų renovavimą bei gatvių apšvietimo sistemų modernizavimą, kurie, nors įgyja pagreitį, turi kur kas didesnį potencialą ir galimybes. Skaičiavimai ir patirtis rodo, kad apšvietimo sistemų modernizavimas buvusio sovietinio bloko valstybėse leidžia sutaupyti iki 80 proc. apšvietimui naudojamos elektros energijos, šiuos sutaupymus panaudojant kapitalinėms investicijoms padengti. Tačiau šiuo metu net ne visi didieji Lietuvos miestai yra iki galo modernizavę savo apšvietimo sistemas.
Taip pat galima išskirti kelių infrastruktūros projektus, įskaitant skaitmenizuotos eismo kontrolės bei kelių apmokestinimo sistemų diegimą. Apie krovininių transporto priemonių apmokestinimo elektroninę sistemą Lietuvoje kalbama jau bene 5 metus, tačiau reikalingi sprendimai yra įklimpę biurokratinėse procedūrose. Įvairūs duomenys ir gausi užsienio valstybių patirtis rodo, kad elektroninės kelių apmokestinimo sistemos įdiegimas leistų valstybės biudžetą reikšmingai papildyti Lietuvos kelius tranzitu naudojančio užsienio krovininių transporto priemonių valdytojų mokamu mokesčiu. Būtent užsienio krovininis transportas sudaro didžiąją dalį viso Lietuvos krovininio eismo.
Galima paminėti ir atsinaujinančių išteklių naudojimą skatinančius projektus (pvz., elektromobilių įkrovimo stotelių tinklo plėtros, atsinaujinančių išteklių panaudojimą viešajame sektoriuje, jūrinės vėjo energetikos plėtrą, tinklų modernizavimą siekiant gerinti elektros kokybę bei tinklo galimybes atsinaujinančios energetikos projektų įgyvendinimui), inovatyvių technologijų infrastruktūros projektus (pvz., viešojo sektoriaus skaitmeninimą, dirbtinio intelekto sprendimus viešajame sektoriuje, robotizaciją ir su tuo susijusią infrastruktūrą), prie kurių įgyvendinimo iniciatyvos viešasis sektorius gali reikšmingai prisidėti.
Galiausiai, ekonominiam sunkmečiui reikalaujant kūrybiško ir nestandartinio požiūrio, aktualumą gali susigrąžinti neretai utopiškais laikomi ir net šypseną keliantys projektai. Nuo šių metų pradžios įsigaliojęs Metropoliteno įgyvendinimo įstatymas sudaro prielaidą metropoliteno, t.y. antžeminės ar požeminės bėginio transporto sistemos, paprastai tariant – metro ar tramvajaus, projektų įgyvendinimui. Jau kuris laikas kalbama apie naująjį oro uostą, vis dažniau pasigirsta kalbų ir apie išorinį jūrų uostą Klaipėdoje, kuris galėtų būti įgyvendinamas kaimyninio Gdansko pavyzdžiu . Kodėl viešasis sektorius kartu su privačiu verslu sunkmečio metu negalėtų bent jau vertinti šių toliaregiškų ir drąsių projektų įgyvendinimo?
Šiuo laikotarpiu viešasis sektorius didelį dėmesį turėtų skirti ne tik dideliems infrastruktūros projektams, kurių įgyvendinimas dažnai reikalauja didelio pasirengimo ir yra užima daug laiko, bet ir vidutinio dydžio projektams, kurie turi didelį ekonominį ir socialinį potencialą bei gali būti operatyviai įgyvendinami.
Tai ypač aktualu kalbant apie savivaldybių įgyvendinamus projektus, pavyzdžiui, viešųjų pastatų renovavimo, sporto objektų ar kelių infrastruktūros statybos projektus. Ypač svarbu, kad valstybė prisidėtų prie šių projektų finansavimo ir skirtų papildomas lėšas jų įgyvendinimui ar sudarytų sąlygas savivaldybėms lengviau ir lanksčiau skolintis lėšas.
Viešasis sektorius dėl viešosios infrastruktūros projektų įgyvendinimo turėtų glaudžiau bendradarbiauti su privačiu sektoriumi, ypač projektų idėjų stadijoje, sudaryti palankesnes sąlygas privataus verslo iniciatyvoms. Valstybė taip pat galėtų remti privačius infrastruktūros projektus, kuriančius socialinę vertę, pavyzdžiui gydymo ir sveikatinimo, sporto, turizmo projektus. Be abejonės, ne mažiau svarbus ir biurokratinių procedūrų, įskaitant pirkimų procedūras, lengvinimas, ypač viešosios ir privačiosios partnerystės projektuose.
Šiuo metu ypač reikalingas ir aktyvus valstybės institucijų, tokių kaip Centrinė projektų valdymo agentūra bei Viešųjų investicijų plėtros agentūra, turinčių didelę patirtį įgyvendinant viešosios infrastruktūros projektus, įsitraukimas. Šių institucijų dalyvavimas pirmiausia leidžia užtikrinti sveiką ir į rezultatą orientuotą požiūrį, sklandų ir efektyvų reikalingų procedūrų įgyvendinimą, balanso tarp valdžios ir privataus sektoriaus interesų suradimą bei tinkamų, tokius projektus galinčių, įgyvendinti partnerių parinkimą.
Apibendrinant galima pastebėti, kad viešosios infrastruktūros projektų įgyvendinimas ekonominio sunkmečio laikotarpiu sukuria daug galimybių viešajam sektoriui, įskaitant galimybę skatinti ekonomiką bei prisidėti prie visuomenei naudingų ir reikalingų projektų įgyvendinimo. Lieka tikėtis, kad Lietuva šiomis galimybėmis pasinaudos.
Įžvalgos autorius GLIMSTEDT partneris Marius Embrektas yra viešojo ir privataus sektorių partnerystės, infrastruktūros bei teisinio reguliavimo praktikų vadovas
Taip pat publikuota naujienų portale „Verslo žinios“
