
„Masiva group“ įsigijo „Contribee“ akcijas
Siuntų siuntimo platformą siuskpigiau.lt ir kitus internetinės prekybos verslus vystanti „Masiva group“ įsigijo 100 proc. sutelktinio rėmimo platformo…
Pastaruoju metu bendrovių vadovus dėl neteisėtų darbuotojų atleidimų vis dažniau į teismą paduoda akcininkai. Akcininkai vis dažniau imasi ginti savo pažeistus interesus, ir tai turėtų paskatinti vadovus dar prieš pradedant dirbti tartis dėl papildomos apsaugos – vadovo civilinės atsakomybės draudimo.
Šiame straipsnyje glaustai aptariamos vadovo atsakomybės rūšys, kokiomis sąlygomis gali būti taikoma atsakomybė ir kada vadovui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją, atsakomybė netaikoma.
Lietuvos teismų praktikoje[1] pripažįstama, kad pagal teisinį statusą bendrovės vadovas yra ir vienasmenis bendrovės valdymo organas, ir bendrovės darbuotojas.
Vadovui, pažeidusiam jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, kyla civilinė atsakomybė, grindžiama visiško žalos atlyginimo principu. Kai vadovas bendrovei žalą padaro pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, atsakomybė ribojama darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.
Spręsdamas, kokia atsakomybės rūšis, materialinė ar civilinė, turėtų būti taikoma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs[2], kad esminiu kriterijumi laikomas pažeistų vadovo pareigų pobūdis, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas padarytas santykiuose su trečiaisiais asmenimis, ar bendrovės viduje.
Teismas, priimdamas sprendimą[3] dėl darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo, išaiškino, kad vadovo atsakomybės klausimas už neteisėtą darbo sutarties nutraukimą su darbuotoju spręstinas taikant Darbo kodekso nustatytas atsakomybės normas, nes, atleisdamas darbuotoją, vadovas veikia kaip darbdavio atstovas.
Trumpiau tariant, vadovui, netinkamai atlikusiam savo darbo pareigas (neteisėtai atleidusiam darbuotoją) ir padariusiam žalos kitam subjektui, taikoma Darbo kodekse numatyta atsakomybė.
Teismai yra konstatavę, kad atlyginamos turtinės žalos ribos ir dydis priklauso nuo vadovo kaltės.
Siekdamas pagal Darbo kodekso normas prisiteisti visą žalą, akcininkas privalo įrodyti[4] vadovo kaltę neteisėto atleidimo iš darbo atveju bei aplinkybes, dėl kurių atsakomybės ribojimas neturi būti taikomas. Laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
Darbdavys ne visada gali išsiieškoti visą žalos sumą iš žalą padariusio darbuotojo (šiuo atveju – vadovo). Dėl apsauginių darbo teisės nuostatų net ir kalto darbuotojo prievolė atlyginti savo darbdaviui žalą gali būti ribota. Išskyrus Darbo kodekse ir kituose įstatymuose numatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 str. 1 d.). Teritorinė, šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 str. 2 d.).
Vienareikšmiškai pasakyti, kokios aplinkybės įrodo kaltės nebuvimą, neįmanoma – kiekvienas atvejis teismo būtų vertinamas individualiai, analizuojant ir atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Tačiau tam tikrus pasikartojančius aspektus, į kuruos vertėtų atkreipti dėmesį, galima išskirti.
Vadovo siekis įvykdyti valdybos sprendimą, pastangos tinkamai interpretuoti teisės aktus dėl darbuotojo atleidimo, sprendimo priėmimas pasitelkiant profesionalus, visų galimų alternatyvų įvertinimas, veikimas įmonės interesais – šios aplinkybės vertinamos kaip įrodančios, kad vadovo veikla, atleidžiant iš darbo darbuotoją, atitiko rūpestingo vadovo veiklos standartą.
Darbdavys, kuris buvo apdraudęs darbuotojo (šiuo atveju – vadovo) civilinę atsakomybę, privalo kreiptis dėl draudimo atlyginimo išmokėjimo tiesiogiai į draudiką ir pirmiausia turi siekti žalos atlyginimo iš draudiko. Tik jei dėl kokių nors draudimo sutartyje nurodytų priežasčių (nedraudžiamasis įvykis, žalos dydžio apribojimas) šios išmokos žalai atlyginti nepakanka, darbdavys gali reikalauti, kad žalą atlygintų darbuotojas.
Vadovas, neteisėtai atleidęs darbuotoją ir taip padaręs žalą bendrovei, atsako pagal Darbo kodekse numatytas nuostatas.
Konstatavus, kad nėra DK 154 str. numatytų pagrindų, maksimalus atlygintinos žalos dydis turėtų būti ne daugiau kaip trijų vidutinių vadovo darbo užmokesčių dydžio, jei kolektyvinėje ar kitoje sutartyje nenustatyta kitaip. Šis dydis taip pat gali būti mažinamas, atsižvelgiant į vadovo finansines ir ekonomines galimybes.
Akcininkas turi įrodyti, kad vadovas, vykdydamas įprastas savo darbo pareigas, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus. Vadovo kaltė yra viena iš būtinųjų atsakomybės sąlygų. Jeigu jos vadovo veiksmuose nenustatoma, nėra ir teisinio pagrindo kilti atsakomybei, numatytai DK.
Jeigu vadovas konsultuojasi su vidiniais ir išoriniais teisininkais, Valstybine darbo inspekcija, vykdo valdybos nurodymus, jeigu teisinis reguliavimas nėra vienareikšmiškas, o darbuotojas atleidžiamas tinkamai vadovaujantis atitinkamomis tvarkomis ir procedūromis, visos šios aplinkybės teismų praktikoje nurodomos kaip vadovo kaltę švelninančios arba, priklausomai nuo situacijos, gali būti ir šalinančios aplinkybės.
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009.
[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017.
[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017.
Karolina Baronaitė-Birmontė, advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuotoji partnerė, advokatė