Pagal Civilinį kodeksą, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybės. Kadangi tokia formuluotė palieka vietos interpretuoti, kaip turėtų būti paskirstyta atsakomybė, galima būtų plačiau aptarti, kaip teismai sprendžia, kas – savininkas ar valdytojas – turėtų būti atsakingas už tokią žalą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Kad būtų šiek tiek mažiau painiavos, pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas).
Taigi bendroji taisyklė – atsakingu už žalą turėtų būti laikomas asmuo, kuris viešajame registre yra nurodytas kaip daikto savininkas ar valdytojas, jei valdymas jam perduotas, o valdymo faktas išviešintas viešajame registre.
Tačiau čia ir prasideda visa painiava.
Būtina pažymėti, kad aplinkybė, jog daikto savininku (valdytoju) visais atvejais laikomas asmuo, nurodytas viešajame registre, nėra absoliuti ir gali būti paneigta. Viešame registre nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą iš tikrųjų yra kitas asmuo, faktiškai esantis daikto savininku ar valdytoju, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre.
Kalbant apie statinio (valdytojo) civilinę atsakomybę taip pat būtina nurodyti (LAT praktikoje, aiškinant CK 6.266 straipsnio 1 dalies normą, yra ne kartą pažymėta), kad ši norma nurodo griežtąją civilinę atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad, taikant šią normą, nenustatinėjami neteisėti statinio savininko (valdytojo) veiksmai ir jo kaltė – pakanka nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį.
Toks reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado.
Būtent todėl vienintelė galimybė viešajame registre nurodyto statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, savininkui išvengti kilusios žalos atlyginimo – įrodyti, kad savininkas perdavė statinio valdymą ir dėl šios priežasties už žalą turėtų būti atsakingas statinio valdytojas.
Peržiūrėjus aktualią LAT praktiką galima daryti išvadą, kad, spręsdamas, kuris asmuo – savininkas ar valdytojas – yra atsakingas už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, teismas pirmiausia vertina tokio daikto valdymo buvimo ar perdavimo kitam asmeniui aplinkybes, nagrinėja daikto valdymo apimtį ir sprendžia, ar daikto perdavimas kito asmens žinion reiškia ir valdymo perdavimą, ir ar perdavimas vienu ar kitu atveju yra pakankamas, kad būtų pašalinta viešajame registre figūruojančio daikto savininko (valdytojo) atsakomybė. Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad teismai, esant ne visada aiškioms aplinkybėms, žalos atlyginimą priteisia iš daikto savininko, o tai yra gera žinia tokią žalą patyrusiems asmenims, kuriems paprastai rūpi kuo efektyviau ir greičiau gauti žalos atlyginimą ir nesinori įsivelti į ilgus i ginčus.
Daiva Čekanavičienė, advokatų kontoros GLIMSTEDT teisininkė, advokatė
