Kaip bankroto procesą užbaigti taikiai?

Neseniai dalinausi mintimis apie tai, kad smulkiesiems įmonės akcininkams įmonės veiklos tyrimu reikėtų pasinaudoti laiku, kol įmonė nepasiekė nemokumo ir jai neiškelta bankroto byla. Tokioje padėtyje atsidūrusią įmonę „atgaivinti“ ir pasiekti jos veiklos tęstinumą gali būti itin sudėtinga. Vienas iš nedaugelio būdų tai padaryti – taikos sutarties bankroto proceso metu sudarymas. Neseniai išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) byla[1] leidžia pažvelgti į šio bankrutuojančios įmonės reabilitacijos būdo ypatybes. 

Įmonei, patiriančiai finansinių sunkumų, buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Tačiau, jai nesugebėjus stabilizuoti finansinės padėties ir laiku įvykdyti restruktūrizavimo plano, ši byla buvo nutraukta ir neilgai trukus inicijuota bankroto procedūra. Bankroto proceso metu įmonės bankroto administratorius bei kreditorių dauguma, kurių reikalavimų suma sudarė 72,14 proc. visų reikalavimų sumos, pasirašė taikos sutartį ir pateikė tvirtinti teismui. Taikos sutartimi kreditoriai, kurių reikalavimai tenkintini pirmąja eile, sutiko, jog su jais būtų atsiskaityta per vienerius metus nuo bankroto bylos nutraukimo, tuo tarpu trečios eilės kreditoriai sutiko savo reikalavimus atgauti per dešimt metų – pirmuosius penkerius metus nedengiant jokių įsipareigojimų, ir kiekvienais iš likusių penkerių metų grąžinant tam tikrą procentinę skolų dalį. 

LAT, įvertinęs šias sąlygas bei atsižvelgęs į individualias bankrutuojančios įmonės veiklos aplinkybes, nutarė, jog tokia taikos sutartis negali būti tvirtinama. Ką apie taikos sutarties bankroto procese sudarymo specifiką pasako teismo argumentai? 

Taikos sutarties sudarymo galimybė bankroto procese atsiranda tada, kai bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai susitaria, kad naudingiau tęsti bendradarbiavimą ne bankroto procedūromis, o sudarant galimybę nemokiai įmonei toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir sukurti naujas materialines vertybes, kurių dėka būtų atkurtas mokumas bei grąžintas pajėgumas vykdyti finansinius įsipareigojimus įmonės kreditoriams. 

Įstatyme numatyta, kad pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius ar įmonės savininkas (savininkai). Taikos sutartis laikoma sudaryta, jeigu ją pasirašo kreditoriai, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 2/3 iki taikos sutarties pasirašymo dienos visų likusių nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos, arba jų įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų) sutikimą. Bankroto byla taikos sutartimi gali būti užbaigta bet kurioje bankroto bylos stadijoje iki teismo nutarties likviduoti įmonę. Tuo tarpu teismas priima nutartį įmonę likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Tačiau šis terminas kreditorių susirinkimo prašymu gali būti pratęstas.  

Pagal įstatymą pačioje taikos sutartyje turi būti numatyta: 1) įmonei daromos nuolaidos ir kreditorių reikalavimai; 2) įmonės ir (arba) jos savininko (savininkų) įsipareigojimai patenkinti kreditorių reikalavimus iš su darbo santykiais susijusių ar kitaip teisėtai gaunamų pajamų; 3) kreditorių reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai; 4) įmonės ir (arba) jos savininko (savininkų) atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą. 

LAT, išnagrinėjęs aptariamą bylą, akcentavo, jog teismas, spręsdamas dėl pateiktos tvirtinti taikos sutarties teisėtumo, privalo patikrinti, ar taikos sutartį pasirašė įstatymo reikalaujama kreditorių dauguma. Be to, tvirtinant taikos sutartį, svarbu išsiaiškinti, ar taikos sutarties sąlygos nepažeidžia jos nepasirašiusių kreditorių teisėtų interesų. Tam reikia įvertinti šias aplinkybes: 

1) ar įmonė turi (arba ateityje turės) realias galimybes įvykdyti taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; 

2) ar bankrutuojanti įmonė turi turto, iš kurio kreditoriai turėtų galimybę gauti savo reikalavimo (ar dalies reikalavimo) patenkinimą įmonės bankroto atveju; 

3) kokios taikos sutartimi nustatytos garantijos kreditoriams, jei nebus vykdomi sutartimi prisiimti įsipareigojimai kreditoriams. 

Apžvelgus šiuos įstatyme bei LAT praktikoje keliamus reikalavimus taikos sutarties sudarymui bankroto proceso metu, pakankamai aišku, kad kartelė tokios sutarties teisėtumui užkelta gana aukštai. Net įstatyme numatytas 2/3 visų reikalavimų turinčių bankrutuojančios įmonės kreditorių pritarimas taikos sutarties sudarymui savaime nereiškia, kad tokia sutartis teismo bus pripažinta galiojančia. Taikos sutarties sąlygos turi atitikti ir jos nepasirašiusių kreditorių interesus, net jei šių reikalavimai sudaro absoliučią mažumą bendroje reikalavimų visumoje (aptartoje byloje taikos sutarties sudarymui konkrečiomis joje numatytomis sąlygomis nepritarė kreditorius, kurio reikalavimo suma atitiko 3,22 proc. visų reikalavimų). 

Taigi, Lietuvos bankroto teisinis reguliavimas bei jį aiškinanti teismų praktika yra labai aiškiai orientuota į kuo intensyvesnę kreditorių apsaugą. Tokiame kontekste bankroto proceso metu sudaroma taikos sutartis tampa itin subtilia visų bankroto proceso dalyvių interesų derinimo priemone. Tai lemia, kad bankrutuojančią įmonę į įprastos veiklos vėžes taikos sutartimi galima grąžinti tik tuo atveju, kai ne tik atrandamas kompromisas su kreditorių dauguma, bet ir tinkamai užtikrinami mažųjų kreditorių interesai.