Naujomis įstatymo pataisomis siekiama išplėsti indėlių draudimo apsaugą notarų, antstolių, advokatų ir kt. depozitinėms sąskaitoms ir išvengti neapibrėžtumo bei ginčų, kilusių Snoro ir Ūkio bankų bankrotų atvejais. Numatoma, kad indėlininku bus laikomas ne asmuo, kurio vardu atidaryta depozitinė sąskaita, tačiau tie subjektai, kurie pagal įstatymą pervedė savo lėšas į šias depozitinės sąskaitas ir kurie gali būti identifikuojami iki draudžiamojo įvykio dienos.
LR teisingumo ministerija parengė kelių įstatymų projektus, kuriais siekiama sureglamentuoti depozitinių sąskaitų statusą, aiškiai įtvirtinti jų apsaugą kredito įstaigos bankroto atveju ir užtikrinti, kad tokiose sąskaitose esančios lėšos nebus diskriminuojamos.
LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo pakeitimai numato, kad įstatyme numatyta indėlių draudimo apsauga (iki 100 000 eurų) galios visų depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų savininkų atžvilgiu, t.y. kiekvienas iš tokių asmenų bus laikomas indėlininku ir galės pretenduoti į draudimo išmoką. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo atvejų, numatoma, kad kiekvienas toks indėlininkas privalo būti nustatytas dar iki draudžiamojo įvykio atsiradimo dienos, t.y. iki to momento sąskaitos tvarkytojas turi turėti informaciją apie lėšų savininkus ir jokie vėlesni pasikeitimai ar jų tarpusavio susitarimai nebus pripažįstami. Taigi jei notaro ar antstolio depozitinėje sąskaitoje kredito įstaigos bankroto dieną buvo lėšų, viršijančių maksimalią indėlio apsaugos ribą (100 000 eurų), galimas atvejis, kad bus išmokama ne viena 100 000 eurų draudimo išmoka, o kelios draudimo išmokos (kiekviena iki 100 000 eurų), jei sąskaitoje buvo kelių subjektų lėšos. Nepriklausomai nuo to, kas buvo indėlininkai ir koks jų skaičius, visos draudimo išmokos bus išmokamos depozitinės sąskaitos tvarkytojui, t.y. notarui, antstoliui, advokatui ir pan., taip užtikrinant jų atliekamų veiksmų ar tiekiamos paslaugos (sandorio, išieškojimo ir pan.) tęstinumą ir užbaigimą. Būtina pabrėžti, kad ši apsauga bus taikoma tik įstatymo numatytais atvejais, kai lėšos privalo (gali) būti pervestos į tokią depozitinę sąskaitą, o ne atskirais šalių tarpusavio susitarimu suderintais atvejais. Tikėtina, kad ateityje dar teks tikslinti ir papildomai nurodyti, kurie atvejai yra patenkantys į praplėstą reglamentavimą, o kurie ne.
Plačiau: vz.lt
Autorius: vyresnysis teisininkas, advokatas Audrius Žvybas
