Įsigaliojo nauja įmonių įsigijimų kontrolės tvarka

Įmonių įsigijimų kontrolės srityje Konkurencijos taryba pati sau nustato taisykles. Tai skamba ne itin demokratiškai, ypač turint galvoje, kad Konkurencijos įstatyme nubrėžti įmonių įsigijimų kontrolės rėmai yra itin platūs. Konkurencijos tarybos galias riboja tik besijungiančių įmonių apyvartos, kurios turi būti pakankamai didelės, ir laikas (Konkurencijos taryba leidimą turi išduoti per keturis mėnesius, priešingu atveju leidimas laikomas duotu).

Dar daugiau, abiejų ribų taikymas taip pat yra pačios Konkurencijos tarybos rankose. Net jei jungiasi palyginti nedidelės, tačiau sąlyginai didelę rinkos galią turinčios įmonės, Konkurencijos taryba turi teisę savo iniciatyva pareikalauti pranešimo apie koncentraciją ir blokuoti sandorį. Keturių mėnesių pabaigos laukimas taip pat gali prailgti, jei Konkurencijos taryba paprasčiausiai atsisakys priimti pranešimą kaip neišsamų ir nepradės skaičiuoti leidimo išdavimo termino.

Dar pridėkime tai, kad Konkurencijos įstatymo dalis, apibrėžianti, kas yra laikoma notifikuotina koncentracija, iš principo nėra įskaitoma, taigi interpretuotina pagal poreikį (čia prisiminkime nuomos sandorių kontrolę kaip prekybos centrų plėtros ribojimą arba kaip tik priešinga linkme pasukusią Konkurencijos tarybos poziciją dėl vadinamojo „Teotel“ sandorio). Dėl tokios diskrecijos Vilniaus Jogailos gatvės aukštumoje galime pradėti vaizduotis gulintį leviataną.

Vis dėlto čia pat reikia pridurti, kad Konkurencijos taryba yra viena pažangiausių institucijų Lietuvoje. Geroji, o svarbiausia lengvai prieinama Europos Komisijos praktika ir savo resursų ribotumo supratimas bei jų nukreipimas tinkama linkme lėmė, kad Konkurencijos taryba savo galiomis naudojasi optimaliau nei būtų galima laukti tokiame reguliavimo rojuje. Tikriausiai dar negalime lygintis su Vokietija (juokais sakoma, kad ten leidimą įmonės įsigijimui gali gauti paskambinęs institucijai telefonu), tačiau daug kur lenkiame kaimynus. Tą pripažįsta ir tarptautiniai žinynai, reitinguojantys konkurencijos institucijas pagal jų darbo efektyvumą.

Šiame kontekste Konkurencijos taryba išties pati sau nustatė taisykles, priimdama naują Pranešimo apie koncentraciją pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Naujoji tvarka pakeitė senąją, kuri nebuvo absoliučiai bloga, tačiau vietomis neaktuali, neaiški ir nepakankamai išsami.

Naujoji koncentracijų tvarka įsigaliojo šių metų sausio 1 d. ir formaliai įtvirtino nemažai pozityvių dalykų, kuriuos konkurencijos teisės srityje dirbantys profesionalai jau buvo sutikę institucijos praktikoje. Pavyzdžiui, dokumentus, surašytus anglų kalba, galima teikti ir be vertimo į lietuvių kalbą. Galima pamanyti, kad tai menkniekis, tačiau susidūręs su teisinėmis procedūromis supras, kad sąlyginai nereikšmingi finansinių ataskaitų, kurios itin dažnai sudaromos tarptautine finansų – anglų – kalba, vertimai gali užimti ne mažiau laiko ir kainuoti ne mažiau pinigų negu pats koncentracijos pranešimo parengimas. Toks leidimas naudoti anglų kalbą yra ganėtinai išskirtinis mūsų šalyje, kurioje net ir Apostillės – tarptautine konvencija nustatytos formos kelių žodžių ir numerių kombinacijos – vertimas yra būtinas daugelyje institucijų.

Kitas administracinę naštą lengvinantis dalykas – tai aiškumas, kad jeigu besijungiančios įmonės veikia nesusijusiose rinkose, tai rinkų apibrėžimų pateikti nereikia. Rinkos apibrėžimas konkurencijos teisėje – tai intelektinis spekuliacinis stiklo karoliukų žaidimas, kuris legitimizuoja nuomonę, ar įmonių susijungimas gali ateityje pakenkti vartotojams. Šio žaidimo atsisakymas akivaizdžiais atvejais buvo natūralus ir labai sveikintinas dalykas.

Vis dėlto naujas reguliavimas nėra vien žaidimai – tai ir nauji pratimai. Apibendrinant galima pasakyti, kad jeigu jau turite bent kiek susijusiose rinkose veikiančių įmonių įsigijimą, tai renkitės bado žaidynėms ir lengvai suprasite, kas nustato žaidynių taisykles. Informacijos Konkurencijos tarybai teks paduoti tikrai nemažai. Kita vertus, reikia suprasti Konkurencijos tarybą, kuri į susijusius priekaištus atsako „mes nežinome, ko mes nežinome“.

Manytina, kad bent keliose naujos tvarkos vietose Konkurencijos taryba galėjo lanksčiau interpretuoti Konkurencijos įstatymą ar labiau įvertinti Europos Komisijos praktiką, nepakenkdama savo galimybėms blokuoti rinkai kenkiančius susijungimus. O įstatymų leidėjui (būtent Seimui ir konkurencijos politiką formuojančiai Ūkio ministerijai, o ne Konkurencijos tarybai) svarstytina pamąstyti apie galimybes koreguoti Konkurencijos įstatymą ir atsisakyti santykinai mažų sandorių privalomos išankstinės kontrolės, kai besijungiančios įmonės veikia nesusijusiuose rinkų segmentuose. Tai itin palengvintų naštą rizikos ir privataus kapitalo fondams, dažnai atliekantiems investicijas nutolusiuose sektoriuose ir pagal apibrėžimą siekiantiems savo įmonių portfelio diversifikavimo. Tiesa, kartais, ypač stambiuose sandoriuose, teisinis aiškumas, vis dažnesnis ir mūsų koncentracijų tvarkoje, yra didesnė vertybė negu sandorio greitis ar kaštai.

Autorius: Andrius Ivanauskas, Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacijos Teisės ir reguliavimo komiteto pirmininkas, advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuotas partneris, advokatas.

Straipsnis publikuotas vz.lt

Užsisakykite svarbiausias naujienas