Išbandymai bankų sektoriui: ką daryti, kad neatsidurtume 2008-ųjų situacijoje?

Pastaruosius dešimt metų po ankstesnės krizės politikai bei bankų priežiūros institucijos kūrė bankų streso testus ir stebėjo sektoriaus institucijų atsparumą, o 2020-aisiais dėl pasaulio ekonomiką stabdančio COVID-19 šių stebėjimų ir politikos patikimumą tenka įvertinti jau realiomis sąlygomis.

Nors Lietuvoje gyvename vasariškomis nuotaikomis, o politikų pareiškimai apie neatsitraukusią grėsmę labiau erzina nei gąsdina, pasaulyje naujų susirgimų kasdien dvigubai daugiau nei buvo registruojama balandį ar gegužę. Todėl labai tikėtina, kad ir poveikis ekonomikai bei bankams užsitęs.

„The Economist“ pažymi, kad JAV bankai šiuo metu atrodo ekonomiškai stipresni nei 2008 metais, todėl net ir prognozuojami praradimai jiems yra pakeliami. Praradimus teks kompensuoti pelno sąskaita, tačiau JAV bankų pelningumas pastaraisiais metais buvo didesnis nei Europoje, todėl grėsmingi žvilgsniai pirmiausiai krypsta į senąjį žemyną.

Tarptautinio atsiskaitymų banko analizė atskleidžia, kad pradinė rinkos reakcija į COVID-19 sukeltą krizę buvo lyg cunamis, kuris paveikė daugelį bankų. Vėlesnis stabilizavimas atskleidė, kad geriau kapitalizuoti ir pelningesni bankai pasirodė stipriau.

Mažas Europos bankų pelningumas nėra nauja problema – kaip rizikos veiksnys euro zonos finansiniam stabilumui jis įvardijamas jau nuo 2012-ųjų vidurio.

Europos centrinis bankas yra nurodęs kelias mažų pelnų priežastis: ciklinius suvaržymus, tokius kaip didelės seniai įsigyto turto atsargos (angl. legacy assets), žemas palūkanų normas. Vis dėlto svarbiausi yra struktūriniai klausimai, tokie kaip menkas ekonomiškumas, pertekliniai pajėgumai, konkurencijos dinamika ir nepakankamas pajamų įvairinimas.

Laiku nesusitvarkiusi su šiais iššūkiais, Europa, galima sakyti, prarado pirmąją gynybos liniją bankų sektoriuje – jų pelnus, kuriais būtų galima kompensuoti atsirandančius praradimus. JAV bankai šiuo atžvilgiu yra palankesnėje situacijoje. Tai atspindi ir bankų rodikliai. Pavyzdžiui, vidutinis nuosavo kapitalo grąžos rodiklis bankiniame sektoriuje 2019 IV ketvirtį pasauliniu mastu buvo 11,39% tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse tesiekė 5,8%, o Vokietijoje buvo ties nuliu. Lietuva šiuo aspektu lenkia ES šalis su aukštu grąžos rodikliu – 15,1%, bet mes turime kitų bankinio sektoriaus ydų.

Bankų akcijų kainos atspindi panašią tendenciją – JAV bankų akcijų kainos per dešimtmetį atsistatė greičiau ir augo, tuo tarpu Europoje rezultatai buvo žymiai kuklesni.

BVP nuosmukio laikotarpiu bankų pelnai įprastai krenta, todėl tikėtis greito palengvėjimo neverta. Priešingai, vieno iš didžiausių Europos bankų vadovas pažymėjo, jog šokas iki šiol buvo suvaldomas, bet antroji COVID-19 banga finansinį sektorių kaip reikiant išbandytų.

Nepaisant kritikos Lietuvoje veikiantiems komerciniams bankams dėl jų vykdomos skolinimo politikos (ypač dėl nepakankamo skolinimo smulkiam ir vidutiniam verslui), jų vaidmuo ekonomikoje yra labai svarbus, ir krizė sektoriuje turėtų didelę įtaką bendrai ekonominei būklei.

Lietuvai tiesiogiai gelbėti bankų greičiausia neprireiktų, pagrindiniai veikiantys galėtų tikėtis motininių pagalbos, bet galime susidurti ir su 2008-2009 metų situacija, kai kapitalo srautas į Lietuvą sumažinamas, o skolinimas verslui praktiškai sustoja.

Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komiteto parlamentinio tyrimo išvadose pažymima, kad „viena iš esminių priežasčių, kodėl krizė buvo išskirtinai gili Lietuvoje ir kaimyninėse Baltijos šalyse, buvo su Skandinavijos bankų likvidumo problemomis susijęs šių bankų sąmoningas siekis susimažinti savo atvirumą Baltijos šalių rizikoms, atitraukti tarpbankinį finansavimą iš šio regiono bankų ir taip „lokalizuoti“ krizę šiame [Baltijos šalių] regione”.

Struktūrinių Europos bankų problemų per artimiausius mėnesius neišspręsime, todėl centriniams bankams, jei kils toks poreikis, teks naudotis instrumentais, kurie palaiko bankų likvidumą. Lietuvos banko valdyba įsteigė likvidumo paskolų komitetą, kad operatyviau ir paprasčiau galėtų reaguoti į rinkoje kylančius poreikius. Tačiau žinant, kad pagrindiniai šalies bankai priklauso nuo motininių bankų užsienyje, verta nepamiršti ir parlamentinio tyrimo metu pateiktų pasiūlymų, pvz., įpareigoti Lietuvos banką reguliuoti bankų finansavimosi iš užsienio ir likvidumo valdymo grupės mastu sąlygas, taip pat nustatyti finansavimo atitraukimo sąlygas, kad vėl nebūtų sukeltas finansavimo atitraukimo šokas.

Linas Sesickas yra advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris, Bankų ir finansų praktikos vadovas. Komentaras publikuotas naujienų portale Delfi.lt.

Užsisakykite svarbiausias naujienas