„Ne piniguose laimė, o pirkiniuose“, – yra sakiusi Marilyn Monroe. Kenčiantiems nuo apsipirkimų manijos vis naujų daiktų įsigijimas ir su tuo susiję atradimai teikia palaimą ir pasitenkinimą. Palaipsniui atsisakant grynųjų pinigų ir vis dažniau atsiskaitant mokėjimo kortelėmis, realiuoju laiku dažniausiai nematome, kiek iš viso pinigų išleidžiame pirkiniams – tai pasitikriname tik grįžę namo ir atsidarę savo banko sąskaitą. Vis labiau prieinamos ir kreditinės kortelės, kurių limitai – nenuostabu – dažniausiai pasiekiami taip pat per šventinių pirkinių karštligę.
Kreditinės kortelės įsiskolinimą anksčiau ar vėliau reikės padengti, ir jei dėl to kils sunkumų, pavyzdžiui, sumažėjus pajamoms, gali tekti svarstyti galimybę išsikelti fizinio asmens bankroto bylą, kurios metu būtų bent iš dalies patenkinami kreditorių reikalavimai. Lietuvoje galimybė fiziniams asmenims bankrutuoti egzistuoja nuo 2013 m. kovo, kai įsigaliojo Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Iki tol, neturėdami galimybės bankrutuoti Lietuvoje ir neturėdami kito pasirinkimo, Lietuvos gyventojai dažniausiai vykdavo bankrutuoti į Latviją arba Didžiąją Britaniją. Per mažiau nei trejus įstatymo galiojimo metus Lietuvoje buvo iškelta daugiau nei 700 fizinių asmenų bankroto bylų.
Fizinio asmens bankroto byla iškeliama, jei nėra nė vienos iš įstatyme numatytų atsisakymo iškelti tokią bylą sąlygų. Viena iš tokių konkrečių sąlygų yra nemokumas dėl žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų). Iš esmės tai reiškia, kad žmogusgali netekti teisės bankrutuoti, jei tapo nemokus dėl bet kokio savo žalingo įpročio. Dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotikais ar azartinių lošimų nekyla abejonių. Tačiau teismui paliekama laisvė spręsti, dėl kokių dar žalingų įpročių galėtų būti atsisakyta kelti bankroto bylą. Neatmestina, kad ir, pavyzdžiui, akivaizdus potraukis prabangai ar apsipirkimo manija gali būti pripažinti žalingu įpročiu.
Ši sąlyga reikalauja asmens žalingų įpročių ir jo nemokumo priežastinio ryšio. Tai reiškia, kad, atsisakant iškelti bankroto bylą šiuo pagrindu, būtina nustatyti, kad būtent asmens žalingi įpročiai turėjo lemiamą įtaką jo nemokumui. Įstatymų leidėjo pozicija skaičiuojant žalingų įpročių buvimo laikotarpį, palyginti su kitomis sąlygomis, nevienareikšmė. Pavyzdžiui, iškelti fizinio asmens bankroto bylą atsisakoma nesąžiningam skolininkui, o sprendžiant dėl skolininko sąžiningumo įstatymų leidėjas numatė trejų metų terminą, per kurį vertinami asmens veiksmai. Be to, iškelti fizinio asmens bankroto bylą atsisakoma asmeniui, teistam už nusikalstamas veikas ekonomikai ir verslo tvarkai bei finansų sistemai, tačiau, teistumui išnykus, jau suteikiama galimybė bankrutuoti. Tuo tarpu kai fizinis asmuo tampa nemokus dėl savo žalingų įpročių, nenumatytas joks terminas, kuriam praėjus fizinis asmuo galėtų bankrutuoti.
Nors teismų praktika nagrinėjant atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą Lietuvoje tik pradeda formuotis, jau galima rasti bylų kuriuose buvo nagrinėjama „žalingų įpročių“ aplinkybė. Pavyzdžiui, vienoje byloje žalingu įpročiu buvo pripažintas bent keturis kartus pasikartojęs automobilio vairavimas nesilaikant kelių eismo taisyklių dar iki Fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimo. T.y. kaip jau minėta, iš „žalingų įpročių“ perspektyvos skolininko veiksmai vertinami retrospektyviai neterminuotai. Teismas pažymėjo, kad žalingus įpročius būtų galima apibrėžti kaip įprastą pasikartojantį elgesį, darantį žalą, ir pripažino, kad įstatyme nenustačius baigtinio sąrašo žalingų asmens įpročių, sukėlusių fizinio asmens nemokumą, ar tam tikri fizinio asmens veiksmai (elgesys) gali būti pripažinti piktnaudžiavimu ir ar šie veiksmai buvo žalingi taip pat ir visuomenei, spręstina vertinant konkrečias aplinkybes. Sprendžiant, ar veiksmai laikytini žalingu įpročiu, reikia nustatyti šių veiksmų nuolatinį pobūdį, kartojimąsi, t. y. reikia įvertinti, ar tai buvo vienkartinis atvejis, ar elgesys pasidaręs gyvenime dažnas, įprastas, pasikartojantis.
Beje, Lietuvoje įtvirtintas žalingų įpročių nebuvimo kriterijus yra palyginti griežtas skolininko atžvilgiu. Tai, kad daugelyje užsienio valstybių, kuriose egzistuoja fizinio asmens bankroto mechanizmas, leidžiama bankrutuoti dėl įvairių priklausomybių nemokiais tapusiems žmonėms, parodo daug liberalesnį jų požiūrį į fizinio asmens bankrotą. Kita vertus, tai savotiškas kompromisas tarp fizinio asmens bankroto šalininkų ir priešininkų Lietuvoje, apribojantis galimybę piktnaudžiauti šia priemone.
Kadangi bankai iš teismų gauna pareiškimų iškelti savo klientų fizinių asmenų bankroto bylas nuorašus iš karto po to, kai tokie pareiškimai pateikiami teismui, ir patys dažniausiai turi daugiau duomenų apie skolininko išlaidavimo įpročius nei bet kas kitas, neatmestina tikimybė, gali būtent bankai gali bandyti užkirsti kelią iškelti bankroto bylą motyvuodami tuo, kad nemokumas susidarė būtent dėl polinkio išlaidauti.
Straipsnis publikuotas vz.lt
Autorius: GLIMSTEDT teisininkas Sebastian Okinczyc
