Viešojoje erdvėje Lietuvoje pasirodė pirmieji komentarai dėl visuomenėje ilgai su nerimu laukto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2018 m. kovo 1 d. sprendimo Slovakija v. Achmea B.V byloje, kurioje Teismas pripažino, jog ES valstybių narių tarpusavio investicijų apsaugos sutartys (intra-EU BITs), numatančios galimybę ES investuotojams siekti kompensacijos tarptautiniuose arbitražuose (Investor-State-Dispute-Settlement), prieštarauja Bendrijos teisei.
Europos Komisija, pastaraisiais metais intensyviai kovojanti dėl investicinio arbitražo panaikinimo ir naujo Investicinio tribunolo, skirto spręsti valstybių ir investuotojų ginčus, steigimo, švenčia pergalę. Dauguma Europos Sąjungos šalių, kurioms investuotojai yra pareiškę ieškinius dėl tarptautinių įsipareigojimų jų atžvilgiu pažeidimo, neslepia palengvėjimo, nes tai joms suteikia papildomas galimybes gintis tarptautinių arbitražų tribunoluose.
Ar iš tiesų nėra per anksti džiaugtis ir ar apskritai yra dėl ko džiaugtis?
Investicijų teisės ir tarptautinio arbitražo bendruomenės nariai tokį ESTT sprendimą vertina kaip politinį žingsnį, nes dauguma tarptautinių investicinių arbitražų jau žymiai anksčiau ne kartą yra susidūrę su ES valstybių ir pačios Europos Komisijos mėginimais konkrečiose bylose įrodyti, kad ES investuotojų ginčai su ES valstybėmis negali būti nagrinėjami arbitražuose, nes tai prieštarauja ES teisei.
Argumentų pateikta daug, pradedant automatišku investicijų apsaugos sutarčių galiojimo pasibaigimu ar nutrūkimu valstybei įstojus į ES, ES teisės viršenybės principu ir būtinybe užtikrinti ES vieningą teisės taikymą ir aiškinimą, taip pat investuotojų diskriminacijos draudimo pažeidimu ir pan., bet iki šiol tarptautinio arbitražo tribunolai juos atmesdavo. Generalinio advokato nuomonė ESTT taip pat buvo pagrįsta arbitražo tribunolų pozicija, tačiau ESTT priėjo kardinaliai priešingos pozicijos. ESTT akcentavo, kad arbitražo procesas negali užtikrinti ES vieningo teisės taikymo ir aiškinimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad arbitražo tribunolams nesuteikta teisė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Be to, toks arbitražo sprendimas negali būti tinkamai peržiūrėtas nacionalinių teismų.
Nesigilinant į visus ESTT argumentus, ar iki šiol buvusius arbitražų tribunolų kontrargumentus, klausimas šiandien yra toks: ar iš tiesų kas nors realiai po tokio ESTT sprendimo pasikeis?
Vertinant vykstančius arbitražo procesus, greičiausiai ne. Arbitražo tribunolams, kurių vieta ne ES, ESTT sprendimai neturi jokios privalomos galios. Arbitražo tribunolai iki šiol, esant būtinybei, sėkmingai taikydavo ir aiškindavo ES teisę, ją taikys bei aiškins ir toliau, nes tą daro ir turi galimybę daryti visi nacionaliniai teismai, o ESTT turi tik paskutinio žodžio teisę. Procedūriniai trikdžiai, kaip arbitražo tribunolų negalėjimas kreiptis į ESTT, savaime nėra ir negali būti pretekstu paneigti bylinėjimosi arbitraže galimybės, nes iš esmės tokie trikdžiai yra išsprendžiami, kad ir suteikiant galimybę nacionaliniams teismams arbitražo tribunolo prašymu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
Tai, kas iš tiesų pasikeis, tai investicinių arbitražo sprendimų, kuriems taikoma Niujorko konvencijoje dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo nustatyta arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sistema, įgyvendinimas. Akivaizdu, jog po šio ESTT sprendimo nacionaliniai teismai turės pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti tokius arbitražo sprendimus kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai. Taigi atrodo, kad ES valstybės, besiginčijančios su investuotojais, galės būti ramesnės ir tikėtis, kad, pralaimėjus investiciniame arbitraže, arbitražo sprendimai bent jau ES ribose vis tiek nebus įvykdomi.
Kita vertus, tokia ramybė gali būti toli gražu ne dėl visų arbitražo sprendimų. Pavyzdžiui, jei ginčai nagrinėjami Tarptautinio investicinių ginčų arbitražo (ICSID) Vašingtone, tai ICSID tribunolo sprendimai turi būti vykdomi automatiškai, nes jiems netaikoma privaloma arbitražo sprendimų pripažinimo procedūra nacionaliniuose teismuose. Taigi ES valstybės neturi ir neturės kitos galimybės, kaip tik vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus bei mokėti priteistas kompensacijas, nes rizikuos susilaukti Pasaulio banko Vašingtone nepasitenkinimo bei dar vieno arbitražo proceso.
Dar blogiau, jei ES valstybės vis dėlto pasirinks vykdyti tokius arbitražų sprendimus – jos rizikuos Europos Komisijos baudomis, kaip tai yra jau atsitikę Rumunijai dėl Micula v. Rumunija bylos. Šioje byloje ICSID arbitražo tribunolas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu priteisė investuotojams 250 mln. dolerių siekiančią kompensaciją dėl kai kurių privilegijų ir garantijų investuotojams panaikinimo, Rumunijai įstojus į ES.
Kol kas Europos Komisija nėra politiškai išsprendusi klausimo, kaip turėtų elgtis ES valstybės, atsidūrusios panašioje aklavietėje. Europos Komisijos pozicija iki šiol buvo pagrįsta reikalavimu arba nutraukti Investicijų apsaugos sutartis, arba įpareigojimu tiesiog nevykdyti arbitražo sprendimų, grasinant baudomis. Tai reiškia, kad iki šiol Europos Komisijos politika buvo visus neigiamus finansinius padarinius palikti pačioms ES valstybėms. Todėl galiausiai ir šiuo atveju, jei ES valstybių atžvilgiu bus priimti arbitražo sprendimai, tai ESTT sprendimas jų ne tik kad neišgelbės, bet gali ES valstybėms atnešti tik dar daugiau galvos skausmo.
Dar didesnį galvos skausmą pajus ir patys investuotojai, nes tokioje politinėje erdvėje, ypač kol dar ES mastu neįsteigtas specializuotas Investicinis tribunolas (ICS), jie neteks nešališko ir objektyvaus ginčų sprendimo mechanizmo. Investuotojai, matyt, vis tiek ras būdų, kaip sumažinti savo rizikas, kad ir perkeldami savo verslus iš ES valstybių į trečiąsias šalis. Bet ir čia pralaimėjusiaisiais liks ne jie, bet ES valstybės su sumažėjusiu investicijų ir mokesčių srautu. Taigi vargu ar be Europos Komisijos, ESTT gerbėjų ar investicinių arbitražų skeptikų šiuo metu dar yra kam labai šiuo ESTT sprendimu džiaugtis.
Autorė: prof. Solveiga Palevičienė, advokatų kontoros GLIMSTEDT partnerė.
Straipsnis publikuotas „Verslo žinių“ naujienų portale vz.lt
