ES investicijos UAB „DEVOLD“ energetiniam efektyvumui
Advokatų kontoros „Glimstedt” klientė UAB „DEVOLD” įgyvendina projektą „Atsinaujinančios energijos išteklių diegimas UAB „DEVOLD“ ga…
Atkurtos valstybės trisdešimtmečiui gavome pandeminį išbandymą, kuris leidžia pažvelgti, kaip gebame suprasti ir vairuoti savo teisinę ir ekonominę sistemą. Visuomenės veikėjai, komentatoriai, ekonomistai ir įvairių sričių verslininkai reiškia savo idėjas, kaip nacionalinei ekonomikai reikia ne tik pridususio skenduolio gaivinimo priemonių, bet ir naujos triatlono programos, kad iš krizės išeitume labiau pasirengę XXI a. ūkiui ir stipresni negu kiti skenduoliai.
Visgi patys drąsiausi nuomonės reiškėjai dažnai pamiršta, kad jau daugiau negu pusę savo atkurtos valstybės laiko gyvename Europos Sąjungoje ir būtent ES lygiu sprendžiami visi bent kiek svarbesni ekonomikos skatinimo klausimai. Todėl, profesionaliai ieškant proveržio galimybių, būtinos dvi kryptys: pirma, turime gerai suprasti esamo ES teisyno ribas ir, antra (šiuo metu aktualiausia dalykas), nukreipti pastangas į šių ribų plėtojimą pagal savo poreikius. Kitaip sakant, genialios proveržio idėjos padės, jeigu jas skleisime ne vien lietuviškuose portaluose ar socialiniuose tinklaračiuose, bet ir gebėsime jas prastumti Europos Komisijos koridoriuose.
Mūsų valstybės administracija pakankamai gerai išmano pirmąją dalį, t.y. supranta, kad yra toks dalykas kaip „valstybės pagalba“, kuris sprendžiamas atidžiai perskaitant ES reglamentus, tokią pagalbą leidžiančius. Tačiau šiuo laikotarpiu trūksta platesnio valstybės pagalbos principų išmanymo ir kartu užsispyrimo apginti savo, kaip mažiau turtingos ir naujesnės ES valstybės narės, interesus.
Kalbant apie ekonomikos proveržį, neišvengiamai reikalingos finansinės investicijos ir kapitalas – valstybės ir privatus. Pradžioje pažvelkime, ką šiuo klausimu mąsto Europos Komisija.
Pagal dabartinį ES reguliavimą, bet kokia valstybės pagalba galima tik atskirai pranešus apie ją Europos Komisijai (EK) ir gavus leidimą. Papildomai EK yra priėmusi įvairių bendrųjų išimčių, kurias atitikus, pagalbos priemonei EK individualaus leidimo nereikia.
Pandemijos situacijai valdyti Europos Komisija 2020 m. kovo 19 d. priėmė rekomendacinį dokumentą (Komunikatą dėl laikinosios valstybės pagalbos priemonių, skirtų ekonomikai remti reaguojant į dabartinį COVID-19 protrūkį, sistemos (C(2020) 1863). Šiame Komunikate (angliškai dažnai vadinamas Temporary Framework) EK išsakė nuomonę ir nubrėžė gaires, kada valstybės pagalbą pripažintų leidžiama ir suderintų greitai. Komunikatas buvo pakoreguotas balandžio 3 d.
Tolesnis Europos Komisijos darbas pasireiškė skubia analize, ar valstybių notifikuotos pagalbos priemonės atitinka minėtą Komunikatą (o neatitikimams daug erdvės nebuvo palikta, kadangi buvo parengta ir Komunikato priemonių notifikavimo forma). Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės pagalba nuomos mokesčiams kompensuoti buvo leista teikti 2020 m. balandžio 30 d.
Paskutinis Europos Komisijos programinis pasisakymas buvo 2020 m. balandžio 9 dieną: EK svarsto ir konsultuojasi su vyriausybėmis dėl įmonių rekapitalizavimo priemonių įtraukimo į Komunikatą. Šiame pareiškime EK pasiguodžia, kad nors valstybės investicijos į įmonių kapitalą yra itin rinką iškraipanti priemonė, tačiau ji gali būti reikalinga toms įmonėms, kurių produkcijos paklausa itin sumažėjo dėl COVID-19 pandemijos. Papildomai EK nurodo, kad rekapitalizavimo priemonės būtų galimos tik su aiškia valstybės investicijos realizavimo strategija bei grąža mokesčių mokėtojams, kurių pinigais tokia pagalba būtų teikiama. EK pažymėjo, kad geriausia priemone laikytų europinį, o ne nacionalinį, mechanizmą.
Visgi pažymėtini dar du momentai iš minėto paskutiniojo EK pareiškimo. Pirma, Komisija pripažįsta, kad įmonių gaivinimai ir perėmimai nebūtų laikomi valstybės pagalba, jei jie daromi rinkos verte arba kartu ir tomis pačiomis sąlygomis su privačiais investuotojais (pari passu principas).
Galų gale, Komisija atskleidžia ir vieną iš pagrindinių savo rūpesčių: jeigu įmones perims ne nacionalinis ar ES kapitalas, tai verslas gali ieškoti užuovėjos pas investuotojus, kurie nebūtinai yra genami vien komercinio investavimo principų ir galimai yra veikiami valstybių, kurių vertybės ne visai atitinka ES supratimą (turint galvoje Kiniją, Rusiją ir pan.). Su šia rizika kovojantis reglamentas jau priimtas 2019 metais, tačiau įsigalios tik 2020 m. spalį. Todėl Komisija netgi išplatino specialų 2020 m. kovo 25 d. Komunikatą C(2020) 1981, skatinantį valstybes nares kiek įmanoma plačiau naudotis esamomis nacionalinėmis priemonėmis nedraugiškų valstybių investicijoms stabdyti.
Po tokio Europos Komisijos pareiškimo dėl įmonių rekapitalizavimo atsiranda prielaidos antrajai veiksmų krypčiai, t.y. aktyviai dalyvauti Komisijos kuriamų taisyklių kūrime ir išskirtinę pandemijos situaciją atitinkančiame taisyklių aiškinime.
Akivaizdu, kad sukurti detalias sąlygas, kurioms esant įmonių rekapitalizavimas valstybės lėšomis būtų priimtinas, yra itin sudėtinga. Čia pirmiausia norisi apriboti didelių valstybių dideles pagundas. Tokias, kaip, pavyzdžiui, Vokietijos planuojamas „Lufthansa“ gelbėjimo planas arba bendras Prancūzijos ir Nyderlandų galvos skausmas „Air France“/KLM.
Todėl ir Massimo Motta, konkurencijos politikos korifėjus, kalba apie didelių listinguotų įmonių gelbėjimą, nurodydamas, kad įsigyjamų akcijų vertė turėtų būti ta, kuri buvo „jau prasidėjus krizei, bet iki pasklindant gandams apie valstybės paramą“ (M. Motta, Martin Peitz „EU State Aid Policies in the Time of COVID-19“, žr. čia: https://voxeu.org/article/eu-state-aid-policies-time-covid-19). Žinoma, istorinę akcijų kainos vertę biržoje galima nustatyti ne tik dienų, bet ir minučių bei sekundžių tikslumu. Tačiau kokią vertę imti, kai kalba pasisuks apie vidutinių ar mažų įmonių akcijas ir jų rekapitalizavimą? Kaip nustatyti sąlygas ne individualiems stambiems atvejams, o daugeliui įmonių?
Šioje vietoje verta kalbėti apie patikrintus „finansinių tarpininkų“, kaip jie žinomi ES terminologijoje, mechanizmus. Paskolų atveju – tai bankai, kitos kreditus išduodančios įmonės. O investicijų į kapitalą atveju – tai rizikos ir privataus kapitalo fondai. Tokie fondai yra investicijų į įmonių kapitalą profesionalai. Jie yra išvaikščioję Lietuvos rinką ir pažįsta daugelį įmonių, kurios turi augimo potencialą – gerą produktą ir efektyvią komandą. Įmones, kurios vertos išlikti ir po krizės.
Taigi nustačius tik bendrus investavimo bruožus, reikėtų bent šiek tiek atpalaiduoti rankas esamiems fondams, leidžiant daryti didesnes investicijas (ypač paskesnes investicijas į jau turimas įmones), išplėsti investuotinų įmonių ratą, atsisakyti reikalavimo, kad tik jaunos įmonės yra tinkamos investuoti, sudaryti sąlygas valstybei pakeisti privačius investuotojus, jei šie dėl objektyvių aplinkybių nebegali investuoti su fondu. Naujos lėšos, skirtos įmonių rekapitalizavimui, taip pat galėtų būti skirstomos per profesionalių fondų valdytojus.
Tinkamai struktūravus sąlygas ir pasitelkus privačius fondų valdytojus, galbūt valstybės pagalbos reikalavimų taikymo apskritai būtų galima išvengti arba bent jau sumažinti EK įtarumą jų atžvilgiu. Tokiu būdu sukurtume galimybes išeiti iš krizės ir sukurti proveržį, o ne tik vaikščioti visai Europos Sąjungai ir didžiosioms įmonėms pritaikytais keliais.
Komentaro autorius Andrius Ivanauskas vadovauja GLIMSTEDT bendrovių ir komercinės teisės, susijungimų ir įsigijimų bei konkurencijos praktikoms, dirba sandorių konsultavimo bei įmonių finansų srityse.
Taip pat publikuota naujienų portale Verslo žinios