Dvišalių investicijų sutarčių nutraukimas tarp ES valstybių narių: galimybės ir pasekmės

Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (ESTT) pernai priėmus sprendimą „Achmea“ byloje buvo aišku, kad tai turės įtakos arbitražiniams procesams. ESTT pasisakė, kad arbitražinis investicinių ginčų sprendimas ES valstybių narių lygmeniu prieštarauja ES teisės autonomijai ir negali užtikrinti, kad ginčus dėl ES teisės taikymo ar aiškinimo spręs kompetentingas ES teismas. 

Natūralu, kad po tokio sprendimo turėjo būti išspręstas ir tolesnis dvišalių investicijų sutarčių (DIS) tarp ES valstybių narių galiojimo klausimas. Įgaliojimai derėtis ir parafuoti Susitarimą dėl Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavyje sudarytų dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo (toliau – Susitarimas) suteikiami Lietuvos URM pareigūnui. 

Tarptautinės teisės subjektai turi teisę nutraukti tarp jų sudarytą tarptautinę sutartį, tačiau tai sukelia ir teisines pasekmes, kurių kelis probleminius aspektus norėčiau aptarti.

 Dvišalės investicijų sutartyse prisiimami įsipareigojimai skatinti užsienio investicijas, netrukdyti diskriminacinėmis priemonėmis valdyti, palaikyti, naudoti, pasinaudoti ar disponuoti investicijomis riboja ekspropriaciją ir numato kompensacijas bei nustato kitas materialinės teisės normas. 

ES institucijos jau kuris laikas laikėsi pozicijos, kad dvišalės investicijų sutartys tarp ES šalių turėtų būti laikomos negaliojančiomis, o jų apimamus santykius turi reguliuoti ES teisės normos. Problemų kėlė ir tai, kad investuotojai ėmė ginti savo teises pagal DIS, ypač prieš naująsias ES šalis, nors realiai būtent ES teisė reikalavo pakeisti nacionalinį reglamentavimą taip, kad galiausiai pakeitimai pažeisdavo ir investuotojų interesus. 

Nutraukiant dvišales investicijų sutartis pagal Susitarimą siekiama, kad nebegaliotų ir jų pereinamosios nuostatos, tad praktikoje gali atsirasti situacijų, kai ES teisės negarantuos investuotojams analogiškų sąlygų, kokių jie galėjo reikalauti pagal dvišales sutartis. 

Kita vertus, dvišalėse investicijų apsaugos sutartyse yra numatytos nuostatos dėl ginčų sprendimų, kurios yra dvejopo pobūdžio – dėl ginčų, kylančių tarp susitariančių šalių dėl sutarties aiškinimo ir taikymo, bei dėl ginčų, kylančių tarp vienos susitariančios šalies ir kitos susitariančios šalies investuotojo. Šiuo aspektu sutarčių nutraukimas taip pat sukuria tam tikrų teisinių iššūkių. 

Kaip jau minėjau, „Achmea“ byloje priimtas sprendimas nustato, kad arbitražinis investicinių ginčų sprendimas ES valstybių narių lygmeniu prieštarauja ES teisės autonomijai ir negali užtikrinti, kad ginčus dėl ES teisės taikymo ar aiškinimo spręs kompetentingas ES teismas, todėl Susitarimu siekiama nutraukti ne tik dvišales investicijų sutartis, bet ir arbitražinius ginčus, kurie vis dar nėra baigti spręsti. Nutraukti ginčus tarp dviejų susitariančių valstybių Susitarimas gali įpareigoti, jei jos pačios tam pritaria, tačiau tarptautinės teisės nuostatos ginčams, kuriuose dalyvauja susitariančios šalies investuotojas, suteikia tam tikras teises tęsti arbitražinį nagrinėjimą toliau. 

Bendroje teisinėje literatūroje pažymima ir tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama taisyklė, kad teismo jurisdikcija, kuri atsirado remiantis jau nebeveikiančia sutartimi, išlieka, jei ji buvo pripažinta iki sutarties galiojimo pasibaigimo. Remiantis tokia praktika, investuotojai gali pageidauti tęsti arbitražinį procesą nepaisant nutrauktos dvišalės investicijų sutarties, jei arbitražo jurisdikcija buvo pripažinta iki sutarties nutraukimo. 

Susitarimo sudarytojai numatė, kad pradėtus arbitražinius ginčus nebus paprasta nutraukti, ir procesui apibrėžti nustatė pereinamojo laikotarpio priemones, susijusias su besitęsiančiais arbitražo procesais: struktūrinį dialogą ir teisę kreiptis į nacionalinius teismus. Dėl šio komentaro apimties detaliau neanalizuosiu šių priemonių, tačiau noriu paminėti, kad pačiame Susitarimo tekste nėra numatyta, kas nutiks, jei investuotojas nepasirinks nė vienos iš siūlomų arbitražinio ginčo sprendimų alternatyvų. 

besiformuojančios praktikos galima spręsti, kad investuotojas, kuris bandys tęsti arbitražinius procesus, susidurs su sprendimo pripažinimo ir įvykdymo problemomis, tačiau šie aspektai gali skirtis priklausomai nuo arbitražo nagrinėjusio ginčą ir jurisdikcijos, kurioje siekiama sprendimą įvykdyti. ES institucijos, tikėtina, sieks, kad valstybės narės kiek įmanoma plačiau ginčytų arbitražinių sprendimų, priimtų dėl DIS pažeidimų, vykdymą, kaip kad buvo „Micula“ byloje. Ir nors šių metų birželį Europos Sąjungos Bendrasis teismas „Micula“ byloje pasisakė, kad Europos Komisija buvo neteisi pagal arbitražo sprendimą Rumunijos mokamas sumas pripažindama neteisėta valstybės pagalba, tačiau Europos Komisija tokią poziciją dar gali skųsti. 

Nesileidžiant į detales, galima paminėti, kad daugiausia galimybių užsitikrinti arbitražinių sprendimų, kurie bus priimti bylose, pradėtose prieš nutraukiant DIS tarp ES šalių, vykdymą bus tais atvejais, kai byla buvo nagrinėta Tarptautiniame investicinių ginčų sprendimo centre (ICSID), o įvykdymo siekiama už ES ribų šalyje, kuri yra prisijungusi prie Konvencijos dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių ir juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo (toliau – Konvencija). Tokiomis aplinkybėmis ES valstybei narei bus sunku pasiremti ES teisės viršenybės principu, o Konvencijos 54 str. nustato, kad “Susitariančioji Valstybė pripažįsta, kad vadovaujantis šia Konvencija priimtas sprendimas yra jai privalomas ir užtikrina sprendime nustatytų turtinių prievolių įvykdymą…” 

ES narių apsisprendimas nutraukti tarpusavio dvišales sutartis, neaptariant galimybės leisti tęsti jau pradėtus arbitražinius ginčus bei nenustatant aiškaus teisinio rėžimo dėl šių arbitražų priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, sukuria papildomą nestabilumo atmosferą. ES šalys neturės absoliučios galimybės nutraukti visus vykstančius procesus, tačiau tikėtina, kad naudosis savo teisinėmis ir galbūt politinėmis priemonėmis siekdamos apsunkinti priimtų arbitražinių sprendimų vykdymą. Investuotojai, kurie jau gina savo teises arbitražuose, taip pat turės iš naujo pergalvoti strategijas – pasirinkti Susitarime siūlomus būdus ginčui pabaigti ar bandyti apginti savo teises sudėtingu bei daug laiko ir išteklių reikalaujančiu būdu.

 

Linas Sesickas yra advokatų kontoros GLIMSTEDT vadovaujantysis partneris bei Bankų ir finansų praktikos vadovas, Lietuvos investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas.

Užsisakykite svarbiausias naujienas