Advokatų kontoros GLIMSTEDT advokatas Audrius Žvybas
Audito bendrovė „Deloitte Lietuva“ atliko jai pavestą bankrutavusio banko „Snoras“ akcijų vertinimo užduotį ir pateikė ataskaitą, kurioje nustatyta, jog „Snoro“ akcijų vertė yra lygi 0 lt, t.y. kad akcijos bevertės. Tokia išvada sukėlė įvairių diskusijų dėl jos prasmingumo, reikalingumo, pagrįstumo, ekspertų atlygio, tačiau mažai kas gilinosi į aplinkybes, kurios sąlygojo tokį akcijų vertinimą, bei kitus svarbius aspektus.
Visų pirma, pats BAB „Snoras“ akcijų vertinimas nebuvo beprasmis ar nereikalingas žingsnis, kuriam Finansų ministerija pritarė siekdama populizmo ar norėdama pagrįsti savo veiksmus. LR finansinio tvarumo įstatymas, priimtas dar 2009 metais, t.y. gerokai iki „Snoro“ griūties, jau numatė, jog tam tikrais atvejais, siekiant užtikrinti finansinį bankų sistemos stabilumą, komercinio banko akcijos gali būti paimamos visuomenės poreikiams. Tokiu veiksmu banko akcijos yra nacionalizuojamos, t.y. iš privačios nuosavybės jos pereina valstybinėn nuosavybėn, todėl įstatymas numatė ir atlyginimo mechanizmą buvusiems privatiems akcininkams, kaip jiems galėtų būti atlyginta nacionalizuotų akcijų vertė.
Būtent tokia schema ir buvo pritaikyta „Snoro“ atveju – tą pačią dieną, kai Lietuvos bankas sustabdė „Snoro“ veiklą (pritaikė moratoriumą), Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė sprendimą paimti visas banko akcijas visuomenės poreikiams. Toks sprendimas buvo motyvuojamas siekiu užtikrinti Lietuvos bankų sistemos stabilumą, reaguojant į pateiktą Lietuvos banko siūlymą ir tikintis, kad tokia priemonė padės išspręsti „Snoro“ mokumo problemas. Paimdamas banko akcijas visuomenės poreikiams, Vyriausybė įsipareigojo visiems banko akcininkams atlyginti teisingą nusavintų banko akcijų kainą, kas yra numatyta tiek LR finansinio tvarumo įstatyme, tiek ir tarptautinėse sutartyse, kurios sprendžiamas turto nusavinimo (ekspropriacijos) klausimas.
Taigi audito bendrovė „Deloitte Lietuva“ atliko LR finansinio tvarumo įstatyme numatytą užduotį – Vyriausybės prašymu įvertino pastarosios paimtų visuomenės poreikiams banko „Snoras“ akcijų vertę, kuri privalėjo būti atlyginta nusavintų akcijų savininkams (įskaitant ir didžiuosius akcininkus R. Baranauską ir V.Antonovą). Pažymėtina, kad akcijų vertė turėjo būti nustatinėjama sprendimo jas nacionalizuoti dienos, t.y. 2011 m. lapkričio 16 d., verte, todėl kai kurie skeptikų vertinimai, jog bankrutuojančios bendrovės akcijos visuomet vertos nulio, yra netikslūs: akcijų vertė buvo nustatinėjama veikiančio, bet mokumo problemų jau turinčio banko atžvilgiu, tuo tarpu sprendimas dėl bankroto bylos inicijavimo ir pati bankroto byla buvo iškelta tik praėjus tam tikram laikui.
Be to, neteisūs yra ir tie, kurie LR finansinio tvarumo įstatymą, akcijų paėmimą visuomenės poreikiams sieja išimtinai su „Snoro“ atveju. Kaip jau minėta, LR finansinio tvarumo įstatymas buvo priimtas dar 2009 metais, kai „Snoras“ rinkdavo „geriausio“, „patikimiausio“ banko nominacijas ir apie jo problemas nebuvo galima nė spėlioti. Taip, sustabdžius „Snoro“ veiklą, skubos tvarka buvo padaryta nemažai teisės aktų pakeitimų, tačiau jie labiau siejami su galimybe padalinti banką į „gerąjį“ ir „blogąjį“, o akcijų paėmimas visuomenės poreikiams, atlyginant savininkams teisinga verte, buvo numatytas jau pirmojoje įstatymo redakcijoje ir pakeitimai visiškai neįtakojo to.
Žinoma, galima svarstyti, kiek pagrįsta yra auditoriams sumokėta ataskaitos parengimo kaina, tačiau būtina pripažinti, kad tokia ataskaita turi svarbią reikšmę, nes ja bus remiamasi prieš bet kokius reikalavimus Lietuvos valstybei, nacionalizavusiai turtą – akcijas. Kaip žinia, pagrindinis „Snoro“ akcininkas V.Antonovas yra pradėjęs procedūrą Tarptautiniame investicinių ginčų sprendimo centre (ICSID), todėl šį ataskaita be abejonės turės didelę reikšmę tame ginče.
Žinoma, lyginant „Snoro“ atvejį su vėliau sekusia „Ūkio“ banko griūtimi, galima būtų daryti išvadą, kad pats akcijų paėmimas buvo nereikalingas ir beprasmis veiksmas. Tam tikra prasme, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, su tokiu teiginiu būtų galima sutikti. Galbūt Vyriausybė ir turėjo tam tikrą planą, ką daryti su nacionalizuotomis „Snoro“ akcijomis ir tik patikslinti banko rodikliai neleido to plano įgyvendinti, tačiau akivaizdu, jog be tokio sprendimo (kaip kad „Ūkio“ atveju) būtų buvę sutaupyta mažiausiai 1,3 milijono litų.
