Andrius Ivanauskas, advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuotas partneris ir Lietuvos rizikos ir
privataus kapitalo asociacijos (LT VCA) valdybos narys
Europoje pradedama suvokti, kad Enron, Parmalat ir kitų skandalų šviesoje pradėtas vykdyti
įmonių valdymo didesnio reguliavimo procesas atnešė ne vien teigiamus rezultatus. Plataus
masto reguliavimas, net ir rekomendacijų ar laikykis-arba-paaiškink (comply or explain)
pagrindu, kartais gali būti nereikalingas.
2013 m. spalio 8-9 dienomis Vilniuje vyko 13-oji Europos įmonių valdymo konferencija, kurią
organizavo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Konferencija yra nuolatinis forumas Europos
Sąjungos institucijų, nacionalinių vyriausybių, akademinių institucijų ir verslo atstovų diskusijoms
įmonių valdymo tematika.
Kaip ir kiekvienais metais, konferencijoje buvo diskutuojama tais klausimais, kurie pastaruoju metu
buvo dažniausiai keliami verslo ir akademinėse bendruomenėse, o taip pat ir valdymo institucijose.
Buvo aptarta institucinių investuotojų dalyvavimo savo portfelio įmonių valdyme tendencijos , taip
pat galimybės skatinti ilgalaikį investavimą.
Iš Lietuvai svarbiausių ir aktualiausių temų reikėtų išskirti valstybinių įmonių valdymo problematiką.
Konferencijos metu OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) apžvelgė
valstybinių įmonių valdymo gaires, o Baltijos įmonių valdymo institutas (Baltic Institute of Corporate
Governance) pristatė pirmą kartą parengtas valstybinių įmonių valdymo gaires, skirtas efektyvinti
valstybinių įmonių ir jų valdybų darbą.
Vis dėlto ne visi pasiūlymai konferencijos metu buvo siejami su papildomu teisiškai privalomu ar
rekomenduojamu reguliavimu. Priėjus temą apie nelistinguojamų bendrovių valdymo ypatumus, tiek
konferencijos pranešėjai, tiek dalyviai pripažino, kad mažoms ir vidutinėms įmonėms bei kitoms
nelistinguojamoms bendrovėms neturėtų būti taikomi didžiųjų įmonių valdymo privalomieji
reikalavimai.
Taip yra dėl to, kad stambių listinguojamų bendrovių ir mažesniųjų įmonių valdymo klausimai
skiriasi. Jeigu listinguojamų bendrovių reguliavimas turi spręsti smulkiųjų biržos investuotojų
prieigos prie įmonės informacijos bei aktyvaus akcininkų dalyvavimo klausimus, tai mažos ir
vidutinės bendrovės turi spręsti kelių stambių akcininkų interesų išsiskyrimo klausimus arba, šeimos
įmonių atveju, tinkamo įmonės valdymo perdavimo palikuonims ir nepriklausomų valdybos narių
pritraukimo klausimus.
Konferencijos metu kalbėjęs Europos Komisijos atstovas Jeroen J. Hooijer pripažino, kad rinkos
tyrimai atskleidė, jog poreikis didesniam nelistinguojamų bendrovių reguliavimui neegzistuoja, todėl
Komisija ketina susilaikyti nuo tolesnio reguliavimo. Tas pats buvo pasakyta apie įvairių įmonių
valdymo gairių paskirtį.
Taigi atrodo, kad tiek Europos Komisija, tiek ir įvairios akcininkus ir kitus finansinius investuotojus
atstovaujančios organizacijos, į kurių nuomonę vis labiau įsiklausoma, stabdo įsisiūbavusią europinio
reguliavimo mašiną. Pripažįstama, kad bent jau mažų ir vidutinių įmonių valdymas ir gero valdymo
tradicijų diegimas yra pačių įmonių reikalas.
Tas pats pasakytina ir apie rekomendacinio pobūdžio reguliavimą. Įmonės, nebūdamos atsakingos
prieš keletą tūkstančių smulkių akcininkų, turėtų būti laisvos pasirinkti, kokias valdymo gaires
taikyti ir ar apskritai tokių gairių laikytis.
Todėl tokios gairės kaip EcoDA (Europos direktorių asociacijų konfederacija) ar EVCA (Europos
rizikos ir privataus kapitalo asociacijos) įmonių valdymo principai turėtų būti tik gidas ar vadovėlis
mažoms ir vidutinėms (ar netgi stambioms, bet nelistinguojamoms) įmonėms. Tačiau šie principų
rinkiniai neturėtų virsti oficialiomis rekomendacijomis, kurias įmonės turėtų vykdyti arba paaiškinti
jų nevykdymą.
