Prezidentas Gitanas Nausėda Davose sausį vykusiame Pasaulio ekonomikos forume nurodė, kad Lietuva turi ambiciją tapti žaliosios ekonomikos lydere. Viešasis sektorius to siekiant turi atlikti pavyzdinį vaidmenį. Darnieji viešieji pirkimai (angl. sustainable public procurement) gali reikšmingai prisidėti ne tik prie Lietuvos siekio tapti žaliosios ekonomikos lydere, bet ir siekiant socialinių tikslų.
Dėmesys darniesiems (ir ypač žaliesiems) viešiesiems pirkimams Lietuvoje nėra naujiena, bet progresas nežymus. Europos Komisija 2020-02-26 Lietuvos pažangos struktūrinėse reformose vertinimo ataskaitoje[1] nurodo, kad Lietuva mažai pasistūmėjo žaliųjų pirkimų srityje. Kaip nurodo EK, Lietuva turėtų skatinti kainos ir kokybės santykiu grindžiamą pasiūlymų vertinimą ir žaliuosius pirkimus. Iš Lietuvos perkančiųjų organizacijų reikalaujama bent pusėje vykdomų viešųjų pirkimų prekes, paslaugas ar darbus pirkti taikant aplinkosauginius kriterijus. Tačiau 2018 m. pirkimų, kuriuose buvo taikyti žalieji kriterijai, vertė tesudarė 9,3 proc. visų pirkimų vertės.
Pirkti darniai reiškia įsigyti mažiausią neigiamą poveikį aplinkai ir palankiausią socialinį efektą turinčias prekes, darbus ar paslaugas. Perkant darniai siekiama vertės už pinigus vadovaujantis gyvavimo ciklo sąnaudų principu, atsižvelgiant ne tik į organizacijos, bet ir visuomenės bei ekonomikos poreikių tenkinimą kuo mažiau aplinkai kenksmingu būdu.
Darnaus pirkimo principai yra tapatūs tvarios gamybos grandinės valdymo principams, orientuotiems į perdirbimą, kaštų bei susidarančių atliekų minimizavimą. Viešasis sektorius gali daryti įtaką gamybos medžiagų pasirinkimui ir reikalavimų medžiagoms nustatymui bei tiekimo grandinės skaidrumui.
Darniaisiais pirkimais laikytini žalieji ir socialiai atsakingi viešieji pirkimai.
Žaliaisiais gali būti laikomi tokie pirkimai, kai perkančioji organizacija siekia įsigyti mažesnį neigiamą poveikį aplinkai per jos gyvavimo ciklą sukelsiančią prekę, paslaugą ar darbus, lyginant su įprastai įsigyjamomis prekėmis, paslaugomis ar darbais.
Perkant socialiai atsakingai, viešojo pirkimo procedūrų metu atsižvelgiama į vieną ar kelis socialinius aspektus, tokius kaip socialinių ir darbo teisių laikymasis, pažeidžiamų visuomenės grupių dalyvavimas, įmonių socialinės atsakomybės principų taikymas, lygių galimybių principų užtikrinimas.
Kelių iš anksto nustatytų aplinkosauginių kriterijų naudojimas nebūtinai reiškia, kad pirkimu bus pasiektas aplinkai draugiškesnis rezultatas. Turėtų būti siekiama pasirinkti tokią prekių/paslaugų kombinaciją, kuri skatintų efektyviau naudoti resursus atgaunant dalį panaudotos medžiagos.
Perkant darniai turėtų būti taikomas gyvavimo ciklo sąnaudų principas ir užtikrinama, kad vertinant prekės kainą bus atsižvelgta į išorinius, poveikį aplinkai turinčius veiksnius, tokius kaip prekės utilizavimo ar perdirbimo kaštai ar jos naudojimo poveikis aplinkai. Vertinant gyvavimo ciklo sąnaudas atsižvelgtina į kokybę, technines charakteristikas bei estetines savybes, funkcionalumus, eksploatacinius kaštus, aptarnavimo ir pogarantinio aptarnavimo kaštus, pristatymo ir pagaminimo terminus ir kt.
Taip pat, siekiant įsigyti prekes, paslaugas ar darbus aplinkos ir ekonominiu požiūriu pozityviu būdu, turėtų būti atsižvelgiama į tokių prekių, paslaugų ar darbų paliekamą CO2 pėdsaką. Pavyzdžiui, gaminant langus ir juos transportuojant sunaudojama nemažai energijos išteklių ir į aplinką išmetamas reikšmingas C02 kiekis. Pirkimo metu galima siekti šias emisijas sumažinti. Paminėtini ir kelių remonto ar įrengimo darbų pirkimai, kuriuose neigiamą poveikį aplinkai turi didelis iškastinio kuro naudojimas medžiagų transportui. Iškastinio kuro naudojimas gali būti sumažintas skatinant naudoti alternatyvius kuro šaltinius.
Pagrindinis darniųjų pirkimų stabdis – įsitikinimas, kad perkant žalius ir tvarius produktus išleidžiama daugiau. Tai iš tiesų gali būti brangiau nei perkant prekes ir paslaugas pagal mažiausios kainos kriterijų. Matyt, dėl šios priežasties daugumoje pirkimų aplinkosauginiai ar socialiniai kriterijai nėra pagrindas atmesti mažiausios kainos pasiūlymą, kuris išlieka pagrindinis tiekėjų pasiūlymų vertinimo kriterijus.
Nors žaliųjų ir socialinių kriterijų taikymas sukuria netiesioginę naudą (laikomasi privalomų bei skatinama laikytis papildomų aplinkosaugos ir socialinių reikalavimų, formuojamas teigiamas požiūris į viešąjį sektorių bei skatinamos eko bei socialinės inovacijos), bet gali turėti ir tiesioginės finansinės naudos. Pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo metu taikant gyvavimo ciklo sąnaudų principą ar energijos taupymo paslaugų teikėjo modelį (angl. ESCO)[2] sumažinamos įsigyto ar renovuoto turto eksploatavimo ir priežiūros išlaidos.
Pirkti darniai – vadinasi, įsigyti prekes ar paslaugas randant tinkamą balansą tarp ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių elementų. Nors darnumą aplinkosauginiu ar socialiniu požiūriu skatinančius kriterijus kaip privalomuosius techninės specifikacijos reikalavimus naudoti kol kas gali būti per anksti ir per brangu, įsigyjant prekes, paslaugas ar darbus tiekėjų pasiūlymams turėtų būti skiriami papildomi balai už aplinkosauginių ar socialinių reikalavimų savanorišką laikymąsi.
Siekiant sėkmingai taikyti aplinkosauginius ir socialinius kriterijus, būtina kurti kompetencijos centrus, palaikančius nuolatinį kontaktą su suinteresuota rinka. Viešųjų pirkimų specialistus mokyti taikyti darniųjų pirkimų kriterijus taip pat lengviau didesnėse perkančiosiose organizacijose.
Teigiamą poveikį rinkai, kuris skatintų teikti socialiai ir aplinkosaugos požiūriu atsakingas prekes, lengviau sukurti vykdant didesnio masto, strategiškai planuojamus pirkimus, tai irgi įgyvendinama didesnėse organizacinėse struktūrose.
Be to, aplinkosauginių ar kitokio tipo tvarių reikalavimų taikymas tiek rengiant pasiūlymus, tiek įgyvendinant viešąją sutartį reikalauja papildomų išlaidų. Tokius kaštus paprastai yra pasirengusios patirti stambios įmonės.
Kita vertus, siekis pirkti iš tiesioginių gamintojų, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis gali sudaryti sąlygas pirkimuose sėkmingai dalyvauti ir smulkiajam bei vidutiniam verslui.
Daugelio sudėtingų kriterijų privalomas taikymas nėra tinkamiausia priemonė skatinti darnų viešųjų pirkimų procesą. Tokį procesą galėtų paskatinti keletas aiškių ir paprastų kriterijų.
Pavyzdžiui, iki 2019 m., perkant statybos rangos darbus, buvo privaloma pasiūlymus vertinti pagal rangos sutartį vykdysiantiems darbuotojams mokėtino atlyginimo dydį jį lyginant su minimaliu Lietuvoje mokamu darbo užmokesčiu. Deja, šis reikalavimas nebėra privalomas – perkančiosios organizacijos gali jį taikyti savo nuožiūra.
Panašiai nutiko ir su reikalavimu ne mažiau kaip 5 proc. metinės supaprastintų pirkimų vertės rezervuoti socialinėms įmonėms. Socialinėms įmonėms privalomai rezervuotinų pirkimų vertė sumažinta nuo 5 proc. iki 2 proc. Taigi reikalavimai pirkti iš socialinių įmonių yra mažinami. Be to, nekontroliuojama, kaip jų laikomasi. Tikėtina, dalis perkančiųjų organizacijų apie šiuos kriterijus yra „pamiršę“.
Apie pusę viešiesiems pirkimams išleidžiamų lėšų skiriama statybos rangos darbams įsigyti. Statybos rangos darbų viešuosiuose pirkimuose laimėtojai dažniausiai parenkami pagal mažiausios kainos kriterijų.
Vis daugiau statybos rangos sutarčių sudaroma su smulkiomis ir vidutinio dydžio įmonėmis. Tai lėmė didesnis statybos rangos sektoriaus skaidrumas ir Viešųjų pirkimų tarnybos sėkmingai koordinuojamos pastangos riboti susiformavusią oligopolinę rinką.
Visgi viešajam sektoriui siekiant įsigyti statybos rangos darbus mažiausia kaina kenčia rangos darbų kokybė ir didėja būsimos pastatyto ar renovuoto turto išlaikymo bei priežiūros sąnaudos. Be to, vykstant aršiai tiekėjų konkurencijai dėl kainos nepaisoma net minimalių aplinkosauginių bei socialinių reikalavimų. Daugėja rangovų bankrotų ir nebaigtų vykdyti sutarčių, kurias neretai baigiama vykdyti „bet kokia kaina“ ir rinkos diktuojamomis sąlygomis.
Tikėtina, kad, sustabdžius rangovų konkurenciją „iki dugno“ mažiausios kainos pagrindu ir pradėjus atsakingai statybos rangos viešuosiuose pirkimuose taikyti žaliuosius ir socialinius kriterijus, situacija pagerėtų. Pasiūlymus vertinant pagal sąnaudų ir kokybės kriterijų bei renovuojant pastatus taikant Energijos taupymo paslaugų teikėjo (angl. ESCO) modelį, būtų darniai siekiama aplinkosauginių bei socialinių tikslų ir racionaliai naudojamos viešosios lėšos.
Prezidentūros 2020 m. pradžioje viešai konsultacijai pateiktame Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo projekte siūloma nustatyti, kad, atliekant pirkimus (išskyrus mažos vertės pirkimus), kuriuose pasiūlymai vertinami pagal kainos ar sąnaudų ir kokybės santykį, turi būti taikomas bent vienas su pirkimo objektu ir (arba) su sutartį vykdysiančiais ir pirkimo dokumentuose nurodytas užduotis atliksiančiais darbuotojais susijęs socialinis kriterijus.
Projektu taip pat siūloma nustatyti privalomą aplinkosauginių kriterijų taikymą. Pakeitimus priėmus, ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą perkančioji organizacija privalės vertinti pagal tiekėjo taikomas klimato kaitos, aplinkos taršos ar gamtos išteklių tausojimo, aplinkos kokybės gerinimo ir (ar) neigiamo poveikio aplinkai mažinimo priemones.
GLIMSTEDT advokatas dr. Feliksas Miliutis specializuojasi viešųjų pirkimų, viešojo ir privataus sektorių partnerystės, konkurencijos teisės, energetikos teisės srityse
[1] https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/2020-european_semester_country-report-lithuania_en.pdf.
[2] ESCO – tai energetinių paslaugų bendrovė (angl. Energy Service Company), kuri sudarydama Energetinių paslaugų sutartį (angl. Energy Performance Contract) su pastato ar kitos energiją vartojančios infrastruktūros valdytoju, investuoja į priemones, padedančias gerinti pastato energinį efektyvumą, o dalį investicijoms skirtų lėšų atgauna per sutarties galiojimo laikotarpį iš būsimų energijos sutaupymų. Energijos taupymo paslaugų sutartimi garantuojamas tam tikro lygio energijos sutaupymas įdiegus energiją taupančias priemones.
