ES investicijos UAB „DEVOLD“ energetiniam efektyvumui
Advokatų kontoros „Glimstedt” klientė UAB „DEVOLD” įgyvendina projektą „Atsinaujinančios energijos išteklių diegimas UAB „DEVOLD“ ga…
Advokatų kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ konkurencijos reikalų konsultantas Dr.
Rimantas Stanikūnas
Lot. caveat creditor – principas, kad kreditorius privalo būti apdairus. Kad kreditorius teikdamas
paskolas privalo būti apdairus, turbūt savaime suprantama. Būdamas apdairus kreditorius, jis
pareikalaus iš skolininko paskolos grąžinimo užtikrinimo. Kadangi kreditorius ir skolininkas yra laisvi
susitarti dėl užtikrinimo priemonių, jie tai ir padarys, numatydami, pavyzdžiui skolininko pareigas
elgtis atitinkamu būdu. Tačiau kad tam tikri specifiniai iki šiol įprastais laikyti banko (t.y.
kreditoriaus) skolininkui uždedami apribojimai gali reikšti koncentraciją, yra naujiena.
Aptariamos situacijos prasme, koncentracija reikštų kontrolės įgijimą, kai ūkio subjektas (bankas –
kreditorius) įgauna kito ūkio subjekto (įmonės – skolininko) kontrolę, sudarydamas sutartis ar bet
kokiu kitu būdu, pavyzdžiui, minėtų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių nustatymu.
Koncentracija laikoma įvykusia, kai ūkio subjektas įgyja teisę kontroliuoti kitą ūkio subjektą,
nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę jis realizuoja.
2007 m. sudarytai ilgalaikio kredito sutarčiai užtikrinti bankas įmonei primetė eilę sutarčių
siekdamas užtikrinti paskolos grąžinimą, atsirado įmonės veiklos apribojimai, kurių tikslas –
apsaugoti banko interesus. Įmonė be banko sutikimo negalėjo priimti įvairių iš esmės išimtinai su
įmonės veikla susijusių sprendimų, kurie galėtų neigiamai paveikti jos galimybę atsiskaityti su
banku.
Dabar jau restruktūrizuojama įmonė skolininkė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti minėtas
sutartis niekinėmis, kaip atitinkančias Konkurencijos įstatymo koncentracijos nuostatas. Anot
įmonės, kredito sutartimi buvo įvykdyta koncentracija, apie kurią privalu iš anksto pranešti
Konkurencijos tarybai ir gauti jos leidimą. Kadangi to padaryta nebuvo, tai reiškia, kad kredito
sutartis prieštarauja Konkurencijos įstatymui ir yra niekinė.
Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, pripažino kredito ir susijusias sutartis niekinėmis
ir įpareigojo įmonę grąžinti bankui daugiau kaip 55 mln. Lt.
Teismas padarė išvadą, kad bankas įgijo vienasmenę negatyviąją įmonės kontrolę, t.y. galimybę
vienasmeniškai ir absoliučiai kontroliuoti įmonės sprendimus, kadangi galėjo vetuoti įmonės
akcininkų ir valdymo organų sprendimus, kurių priėmimo teisė suteikta išimtinai įmonės akcininkams
ar valdymo organams, ir kurie turi esminę ir strateginę reikšmę įmonės veiklai. Bankui nedavus
sutikimo, įmonės akcininkai ir valdymo organai negalėjo priimti įvairių su įmonės veikla susijusių
sprendimų nepažeisdami šalių susitarimo; tokiu būdu bankas galėjo blokuoti įmonės galimybes
veikti, o tai reiškia lemiamą įtaką. Teismas taip pat sutiko su įmone, kad bankas įgijo ir vienasmenę
įmonės turto kontrolę, kadangi sutarties nuostatos draudžia įmonei savarankiškai disponuoti savo
turtu negavus banko išankstinio sutikimo. Teismas nusprendė, kad apie šalių koncentraciją privalėjo
būti informuota Konkurencijos taryba. Pranešimas Konkurencijos tarybai ketinant vykdyti
koncentraciją yra būtina sąlyga aptariamų sandorių galiojimui. Nagrinėjamu atveju to nebuvo
padaryta, todėl sutartys pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis.
Teismas nurodė, kad bankas neturėjo teisės pagal niekinę sutartį gauti palūkanų, netesybų, todėl
šios iš ieškovo gautos sumos turi būti grąžintos įmonei, o įmonė turi grąžinti iš banko gautą kreditą.
Bankas privalėjo pranešti Konkurencijos tarybai apie galimą koncentraciją, turėjo žinoti tokio
nepranešimo pasekmes. Kita vertus, bankas už tai, kad įmonė be teisinio pagrindo naudojosi
lėšomis, gali pareikšti savarankišką ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
Visai kitus argumentus ir išvadas nustatė Apeliacinio teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikta
Apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 2A-1068/2013, koncentracijos nebuvo, nes
esminę reikšmę turi vertinimas, ar bankas įmonės atžvilgiu įgijo lemiamą įtaką. Pirmosios instancijos
teismas banko lemiamą įtaką iš esmės kildino iš banko teisės blokuoti strateginių įmonės sprendimų
priėmimą, kontroliuoti įmonės akcininkų sudėtį ir turtą. Apeliacinis teismo nuomone, nėra pagrindo
teigti, kad tarp šalių susiklostė struktūriniai ryšiai. Bankas nepateko į įmonės organų struktūrą,
neturėjo teisės jų formuoti. Apeliacinis teismas atmetė įmonės ieškinį.
Taigi kol kas bankai lyg ir turėtų jaustis ramūs. Aptartas reikalavimas suderinti suteikiamo kredito
grąžinimo užtikrinimo priemones su Konkurencijos taryba jos atsiklausiant leidimo, ar galima vykdyti
koncentraciją konkurencijos teisės prasme, būtų nemaloni papildoma kliūtis sudarant su realia
koncentracija nesusijusį sandorį abiem pusėms – tiek potencialiam kreditoriui, tiek potencialiam
skolininkui.
Vis dėlto tikėtina, kad aprašyta byla atsidurs Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, taigi tai dar gali ir
nebūti šios istorijos pabaiga, leidžianti bankams lengviau atsikvėpti. Taigi kol kas, bandant atsiriboti
nuo potencialiai galbūt jau ir metafizinių klausimų apie tai, kaip ir ar apskritai iš principo
koncentracija galėtų būti vykdoma per paskolų grąžinimo užtikrinimo priemones, dėl kurių sutaria
šalys, tiek kreditoriams, tiek skolininkams rekomenduotina įvertinti, ar jų naudojamos užtikrinimo
priemonės negalėtų sukelti pasekmių konkurencijos teisės prasme.