Skaitmeninėms technologijoms atveriant vis naujas galimybes, teisės aktų leidėjams tenka spręsti galvosūkius, kaip sureglamentuoti ir sukontroliuoti naujas verslo formas. Šalims, kurios parenka tinkamiausius teisinius sprendimus, gali būti dosniai atlyginta – startuolių pamėgtoje jurisdikcijoje galima tikėtis sulaukti ne tik milžiniško rizikos kapitalo atėjimo, bet ir sustiprėjančių tradicinių verslų, kurie kuria bendrą ekosistemą.
Kol tebeieškome tinkamo būdo reglamentuoti naująsias dalijimosi paslaugas, tokias kaip „Uber“ ar „Airbnb“, staiga reguliuotojų priešakyje atsirado „blockchain“ technologijomis grįsti ICO (Initial coin offerings, arba pirminiai monetų pasiūlymai). Skambūs vardai užsienyje ir Lietuvoje reklamuoja naująjį būdą investuoti pinigus, o, kai kuriais skaičiavimais, per pastaruosius metus vykę ICO jau pritraukė daugiau nei 3 mlrd. dolerių.
Reguliuotojai buvo priversti reaguoti į naująjį reiškinį. Vieni pirmųjų pasisakė kinai, kurie nepripa-žino naujosios investicijų pritraukimo formos ir ją uždraudė. JAV institucijų bei ESMA (institucijos, besirūpinančios investuotojų apsauga visoje Europos Sąjungoje) pozicijos nėra tokios kategoriškos. ESMA įspėjo investuotojus, kad ICO rizikos yra labai didelės, o įmonės, norinčios inicijuoti ICO, turi įvertinti, ar jų veikla nepatenka į reguliuojamos veiklos sritį.
Tačiau šie pareiškimai neišsprendžia reguliavimo spragų. Vien bandydami įsprausti naują investavimo formą į jau galiojančių teisės aktų rėmus, nesukursime palankios terpės naujiems produktams plėtotis ir nepanaikinsime visų investuotojams kylančių rizikų.
Štai didelė lietuvių komanda vysto „Moms Avenue“ projektą. Tiesa, bendrovė registruota už Lietuvos ribų. Išankstinis projekto monetų platinimas pradėtas 2017 m. gruodį, o projekto pristatyme yra net atskira pastaba, skirta informuoti, kad reguliuotojai įvairiose jurisdikcijose aktyviai stebi ir vertina veiklas, susijusias su kriptovaliutomis ir tai gali turėti įtakos ir aptariamai įmonei ir, žinoma, investuotojams.
Kriptovaliutų pagrindu besikuriantys verslai yra globalūs, tačiau ir jiems reikės rasti jurisdikciją, kurioje galės užsitikrinti bent minimalų veiklos stabilumą. Lietuvoje sukurdami teisinę bazę, skirtą specialiai ICO, galėtume suteikti investuotojams patikinimą, kad tai yra atspirties taškas, ir bet kurie reguliavimo pakeitimai ateityje bus išdiskutuoti ir nebus priimami chaotiškai. Tokiu žingsniu Lietuva galėtų atkreipti investuotojų, ypač tų, kurie domisi kriptovaliutomis, dėmesį ir galbūt atrasti naują nišą pritraukti investicijas.
Dažniausiai įvardijamos teisinio reguliavimo problemos – kaip atskirti, ar ICO metu išplatintos mo-netos turi būti priskirtos vertybiniams popieriams, bei kaip tokiu būdu sukurtos bendrovės bus val-domos.
Lietuvos banko išsakyta pozicija yra panaši į ESMA požiūrį – ICO metu išplatintos monetos gali būti priskiriamos vertybiniams popieriams, ir tai turi įvertinti kiekviena kompanija, pradedanti ICO. Jei Lietuvoje ir toliau bus laikomasi panašios pozicijos, vargu ar verta tikėtis, kad ICO planuojančios kompanijos dažniau rinksis Lietuvą. Kur kas paprasčiau paieškoti jurisdikcijos su aiškesniu reguliavimu ir įsisteigti joje. Nors Lietuvos banko atstovai žiniasklaidai sakė stebėsiantys ir užsienyje registruotų subjektų siūlymus Lietuvos piliečiams investuoti į ICO, tačiau vargu ar tai turės ypatingos praktinės reikšmės, nes didieji investuotojai iš Lietuvos vis tiek bus informuoti ir be didesnės viešos reklamos, o ICO iniciatoriai, ieškodami plačiųjų masių, dairysis į Kiniją, Rusiją ar kitas didžiąsias rinkas.
Tačiau Lietuva galėtų prisiimti lyderystę ir parengti specialius teisės aktus, skirtus ICO platinimui. Tai leistų paskirti institucijas, kurios priimtų sprendimus, kokie reikalavimai turi būti taikomi platinimui, kokia informacija turi būti atskleista investuotojams ir pan. Tai būtų aiškus signalas besiren-giantiems ICO, kad valstybė neprieštarauja tokiai veiklai, tačiau turi būti laikomasi taisyklių.
Specialus teisės aktas galėtų išspręsti ir antrąjį klausimą – nustatyti, kokios valdymo formos yra leidžiamos naujai įsteigtoms įmonėms ir koks vaidmuo gali atitekti investuotojams. Neabejoju, kad, sureglamentavus šiuos klausimus, Lietuva galėtų priglausti rimtai nusiteikusius ICO rengėjus, kurie nebijo reglamentavimo, bet nori aiškumo ir galimybės veikti legaliai. Kita vertus, Lietuvoje pradėti ICO gautų tam tikrą patikimumo žymą, nurodančią, kad jie yra prižiūrimi ir patikrinti.
Šiandieniniame pasaulyje neįmanoma nuspėti visų naujų veiklos formų, tačiau tos šalys, kurios žiūri inovatyviai ir nebijo įsileisti naujovių bei yra pasirengusios atvirai diskusijai su jų diegėjais, turi galimybę laimėti intensyvioje konkurencinėje kovoje, o mažoms valstybėms, kurios turi ribotus išteklius, kriptovaliutų projektai gali atverti visiškai naujas globalias perspektyvas.
Neseniai didžiausiu lietuvišku įgyvendintu ICO tapusi „Bankera“, žiniasklaidos duomenimis, derasi dėl banko Vanuatu įsigijimo. Neturint vidinės informacijos galima tik spėti, kad Vanuatu pasirinktas dar ir dėl to, kad didžiosiose valstybėse reguliuotojai gali būti griežtesni ir ne tokie lankstūs „blockchain“ technologijų atžvilgiu, kaip kad mažosios Vanuatu. Neapsistodamas ties šiuo konkrečiu projektu, norėčiau tik atkreipti dėmesį, kad Lietuvos verslininkai sugeba pritraukti užsienio kapitalą į savo inicijuotus ICO, tad ar nebūtų verta pasistengti ir valstybei pritaikyti teisinę bazę taip, kad kuo didesnė tų pinigų dalis liktų Lietuvoje ir kurtu pridėtinę vertę?
Šiandien turbūt niekas negali būti tikras ar konkretūs projektai pasieks užsibrėžtus tikslus, tad, pritardamas Lietuvos banko specialisto A. Šilgalio išsakytai minčiai, kad ne visi ICO bus sėkmingi ir galbūt tik maža jų dalis taps „vienaragiais“, t.y. startuoliais, kurių vertė pasiekia daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių, noriu pridėti tik vieną sakinį – būkime ta valstybė, kuri pritrauks „vienaragius“.
Linas Sesickas, GLIMSTEDT partneris
Straipsnis publikuotas portale vz.lt
