Baudų už konkurencijos pažeidimus apskaičiavimo taisyklės: ar atitinka įstatymą?

Baudų už konkurencijos pažeidimus apskaičiavimo taisyklės: ar atitinka įstatymą?

Konkurencijos teisės taisyklių laikymosi kultūra vis labiau įsišaknija Lietuvos bendrovių veikloje. Apie šias taisykles ir jų svarbą yra prisimenama ne tik tuomet, kai Konkurencijos taryba pasirodo įmonės patalpose netikėto patikrinimo metu, bet ir įprastoje įmonių veikloje įgyvendinant atitikties programas, kuriomis siekiama supažindinti darbuotojus su konkurencijos teisės taisyklių turiniu ir jų nesilaikymo pasekmėmis.

Verslo susidomėjimą ir susirūpinimą konkurencijos teisės reikalavimų laikymųsi visiškai pagrįstai lemia bent keli veiksniai: 1) itin didelės piniginės baudos įmonei; 2) užkirsta galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose; 3) asmeninė vadovo atsakomybė (draudimas laikinai eiti vadovaujančias pareigas kartu su pinigine bauda); 4) efektyvi Konkurencijos tarybos veikla, išaiškinant Konkurencijos įstatymo pažeidėjus.

Žinoma, labiausiai verslą gąsdina potencialios baudos, kurios gali siekti iki 10% pasaulinių bendrųjų įmonės metinių pajamų. Dar labiau sunerimti verslą turėjo paskatinti 2020 m. lapkritį įsigaliojusios Konkurencijos įstatymo pataisos, įtvirtinusios, be kita ko, solidariosios įmonių grupei priklausančių įmonių atsakomybę, bei atsakomybę pažeidimą atlikusios įmonės teisių ar ūkinės veiklos perėmėjai.

Tačiau iš tikrųjų didžiausios grėsmės įmonėms už konkurencijos taisyklių nesilaikymą slypi ne Konkurencijos įstatyme, kad ir kokį griežtą reguliavimą šis įtvirtintų, bet žemesnės galios aktuose: 1) Vyriausybės nutarimu patvirtintame Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos apraše (toliau – Aprašas), ir; 2) Konkurencijos tarybos praktikoje taikant šį Aprašą konkrečiose bylose.

Įstatymo įgyvendinimas

Aprašas 2012 m. pakeitė anksčiau galiojusias tą pačią funkciją atlikusias baudų nustatymo taisykles. Aprašo priėmimą paskatino Konkurencijos įstatymo pataisa, įtvirtinusi naują pagrindą, kuris turi būti įvertinas apskaičiuojant baudą – ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertė.

Pažymėtina, jog Aprašo rengėjai kaip šio teisės akto tikslus įvardijo siekį geriau individualizuoti baudas, bei užtikrinti proporcingumo principo taikymą. Taip pat, Aprašu buvo siekta ir taisyklių suderinamumo su Europos Komisijos skiriamų baudų apskaičiavimo gairėmis, taikomomis Europos Komisijos atliekamuose draudžiamų susitarimų tyrimuose.

Nurodyti Aprašo tikslai atrodytų pagrįsti ir gražūs, bet faktiškai pasiektas Aprašo taikymo rezultatas leidžia mažų mažiausiai abejoti šio teisės akto tinkamumu ir atitikimu Konkurencijos įstatymui.

Baudos staiga tapo maksimalios

Galiojant Aprašui (nuo 2012 m.) Konkurencijos taryba 20-yje skirtingų bylų dėl draudžiamų konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymo 45-iems ūkio subjektams iš 121-o nubaustojo skyrė maksimalią 10% bendrųjų metinių pajamų baudą. Kitaip tariant, griežčiausiu būdu buvo nubausti net 37,2% visų nubaustųjų. Ar tikrai beveik pusė kartelių buvo tokio masto, pavojingumo ir trukmės, kad vidutinė 5 procentų metinės apyvartos bauda nebūtų pakankama?

Palyginimui, Baudų nustatymo taisyklių galiojimo laikotarpiu (2005 – 2011 m.), Konkurencijos taryba 20-yje skirtingų bylų dėl draudžiamų konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymo, tik 11-ai ūkio subjektų iš 143-ų nubaustųjų buvo skyrė maksimalią 10% bendrųjų metinių pajamų baudą. Taigi, maksimali galima bauda buvo skirta tik 7,7% visų nubaustųjų.

Dar daugiau, laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2019 m., Europos Komisija kartelių bylose taikant baudų apskaičiavimo gaires (kurios buvo nukopijuotos rengiant Aprašą) tik 25-iems ūkio subjektams iš 441-o nubaustojo skyrė 9-10% bendrųjų metinių pajamų siekiančias baudas. Taigi, maksimalios baudos buvo skirtos tik 5,67% visų nubaustųjų (ūkio subjektų, kuriems buvo skirta grynai 10% siekianti bauda, kiekis yra dar mažesnis). Turėkime galvoje, kad Europos Komisija yra ištyrusi draudžiamus susitarimus, kurie truko po keliolika metų, tačiau vis tiek nenusipelnė maksimalių baudų.

Žiūrint į šiuos skaičius natūraliai kyla klausimas, kodėl po Aprašo priėmimo taip išaugo maksimalia įmanoma bauda nubaustų ūkio subjektų skaičius? Arba, kodėl faktiškai sugriežtėjo Konkurencijos tarybos baudų skyrimo praktika bylose dėl draudžiamų susitarimų?

Aprašas neleidžia tinkamai individualizuoti baudų

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, pradėkime nuo prielaidos, jog nuo 2012 m. Konkurencijos taryba tiesiog nustato kur kas daugiau pačių sunkiausių, griežčiausio pasmerkimo nusipelniusių pažeidimų. Tačiau, ši prielaida neturi jokio pagrindo, įvertinus tai, jog tarp tokių maksimalia bauda įvertintų draudžiamų susitarimų galima atrasti labai skirtingo pobūdžio, sunkumo, laikotarpio pažeidimų, kurių niekaip nepavyktų sulyginti vienu vardikliu.

Atmetus tokį galimą paaiškinimą, atsakymo tenka ieškoti giliau – paties Aprašo taisyklių turinyje, kurį išanalizavus matyti, jog Aprašas neveikia taip, kaip turėtų, ir nesukuria prielaidų tinkamam baudų už skirtingus konkurencijos teisės pažeidimus individualizavimui.

Kaip buvo minėta, Apraše buvo įtvirtinta viena naujovė – apskaičiuojant galutinį baudos dydį tapo privaloma atsižvelgti į prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę. Būtų galima manyti, kad sugriežtėjusią Konkurencijos tarybos baudų skyrimo praktiką nulėmė naujas dėmuo baudos apskaičiavimo formulėje. Tame galėtų būti tik dalis tiesos, nes įmanoma atrasti bylų, kuriose Konkurencijos taryba pernelyg lanksčiai vertina ūkio subjekto pajamų sąsajas su pažeidimu, dėl ko kai kuriais atvejais baudų dydžiai yra išpučiami dėl abejotino dalies pajamų priskyrimo atliktam pažeidimui.

Visgi, svarbiausia Aprašo neefektyvumo priežastis, manytina, yra šio teisės akto nepritaikymas nacionalinei Lietuvos konkurencijos teisei.

Europos Komisija tiria didesnes įmones

Ne paslaptis, jog Aprašo taisyklės savo turiniu iš esmės atitinka 2006 m. Europos Komisijos skiriamų baudų apskaičiavimo gaires, nes Aprašas buvo priimtas su neesminiais pakeitimais nukopijuojant šiose gairėse įtvirtintas taisykles. Svarbu pažymėti tai, jog gairės buvo rengtos ir pritaikytos specifiškai Europos Komisijos veiklai tiriant europiniu ar pasauliniu lygmeniu sudarytus draudžiamus susitarimams, kuriuose dalyvauja stambios korporacijos, vykdančios skirtingas veiklas eilėje skirtingų rinkų ir jurisdikcijų Europoje, bei pasaulyje. Dėl to pagrįsta manyti, jog gairių turinį nulėmė, be kita ko, ir jų pagrindu apskaičiuotinų baudų adresatai, jų dydis ir veiklos mastas.

Konkurencijos taryba Lietuvoje paprastai tiria lokalius pažeidimus, kuriuose dalyvauja vietinės įmonės, todėl beatodairiškai nuo Europos Komisijos nukopijuotas reguliavimas, nepritaikytas Konkurencijos tarybos veiklai ir tiriamų ūkio subjektų nacionaliniams ypatumams, lemia iškreiptą baudų skyrimo ir Konkurencijos įstatymo praktiką, pagal kurią maksimali bauda gali būti skiriama už nepagrįstai plataus spektro konkurencijos teisės pažeidimus – tiek už pačius pavojingiausius, sunkiausius, aiškią žalą vartotojams sukeliančius kartelius, tiek už mažiau pavojingus, trumpiau besitęsiančius, ar net neįgyvendintus draudžiamus susitarimus.

Taigi, šiuo metu galiojančio Aprašo ydos yra pakankamai aiškios, bet nėra neišsprendžiamos. Suinteresuotosioms šalims ir institucijoms derėtų atsakyti į klausimą, ar tikslinga ką nors keisti, ar visgi su šiuo reguliavimu viskas yra tvarkoje? Ar Aprašas, kuris neleidžia tinkamai pritaikyti Konkurencijos įstatyme numatytų baudų skyrimo principų, neperžengia teisėkūros ir valdžių padalijimo pagrindų? Taigi, ar neprieštarauja Konstitucijai?

Parengė  „Glimstedt“  teisininkas, advokatas Liudas Šiukšteris ir „Glimstedt“ partneris advokatas Andrius Ivanauskas

 

Užsisakykite svarbiausias naujienas

Glimstedt dokas

Verslo poreikiams pritaikyti, patyrusių advokatų parengti, aukštos kokybės dokumentai greitai ir už prieinamą kainą. Be įsipareigojimų ar registracijų. Glimstedt dokas