Visi trys aukščiausieji teismai – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – jau pristatė savo veiklos ataskaitas, kuriose aptarė svarbiausias 2017 m. nagrinėta bylas. Prieš kelerius metus atnaujinta tradicija viešai pristatyti aukščiausiųjų teismų metines veiklos ataskaitas yra geras žingsnis skaidrumo link bei sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio. Teismų metiniuose pranešimuose pristatomos esminės praėjusių metų bylų praktikos tendencijos bei įžvalgos, pateikiama išnagrinėtų bylų statistika ir kiti svarbiausi teismo veiklos skaičiai, kurie kiekvienai visuomenės grupei leidžia suprasti jai svarbių problemų sprendimo tendencijas bei perspektyvas.
Iš pačių teismų veiklos pristatymų įvertinti aktualiausias bylų tendencijas, į kurias turėtų atkreipti dėmesį verslas, gana sudėtinga, nes dažniausiai esminiai pastebėjimai pateikiami tose bylose, kurios susijusios su labiau pažeidžiamų socialinių grupių teisių gynyba, vartotojų apsauga ar viešuoju interesu. Kita vertus, nors verslas atsakymus į sau aktualius klausimus gali „išskaityti“ tik iš detalių metinės teismų praktikos apžvalgų, tačiau tam tikras svarbias tendencijas galima įžvelgti ir metiniuose pranešimuose.
Pirma, apibendrindami bylų nagrinėjimo statistikas, teismų pirmininkai pabrėžė siekį trumpinti bylų nagrinėjimo trukmę bei skatinti alternatyvias ginčų nagrinėjimo procedūras, tokias kaip mediacija, taikos sutartys, privalomo ikiteisminio ginčų sprendimo atvejų plėtimas. Tai, koks svarbus teismų vaidmuo skatinant šias priemones, akivaizdžiai rodo pastarųjų metų teismų praktika arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei arbitražinių išlygų galiojimo bylose. Tam, kad alternatyvūs ginčų sprendimo mechanizmai veiktų, reikia abipusio pasitikėjimo, ir teismų pagalba šioje srityje būtina.
Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkas, kalbėdamas apie ateinančių metų tikslus, akcentavo būtinybę gerinti teismų procesinių sprendimų kokybę. Svarbu tai, kad dar 2016 m. Teisėjų taryba patvirtino Procesinių teismų sprendimų kokybės standartus, kurie nėra privalomi, bet jau 2018 m. teismų sprendimų kokybė bus vienas iš rodiklių vertinant teisėjų karjeros galimybes bei kasmetinę veiklą. Tai, ar iš tiesų teismų sprendimų kokybės vertinimas prisidės prie teismų praktikos nuspėjamumo ir nepakenks teisėjų nepriklausomumui bei nešališkumui, galės parodyti tik laikas.
Trečia, vertinat LAT praėjusių metų konkrečius verslui aktualius teismų praktikos pavyzdžius, akivaizdu, jog praėjusiais metais LAT daugiausia dėmesio skyrė įvairiais aspektais nagrinėtiems įmonių vadovų bei akcininkų atsakomybės klausimams.
Natūralu, kad didelis su finansiniais sunkumais susiduriančių bei galiausiai bankrutuoti priverstų įmonių skaičius palieka nemažai nukentėjusių asmenų, kurie ima vis aktyviau ieškoti asmenų, atsakingų už verslo sužlugdymą.
Teismas, plėtodamas ankstesnę praktiką šioje srityje bei suformuodamas naujas teisės aiškinimo taisykles, akcentavo įmonės akcininkų bei valdymo organų pareigas pablogėjus įmonės finansinei padėčiai, nubrėžė jų atsakomybės ribas bei tiksliau atskleidė, kokias teises tokiais atvejais turi kreditoriai.
Taigi, toliau aptariami svarbiausi LAT šioje srityje nagrinėti klausimai.
Pirma, LAT ne kartą aptarė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, atkreipė dėmesį į jos atsiradimo momentą bei nurodė asmenis, kuriems tenka ši pareiga.
Vienoje iš bylų bankrutuojanti įmonė prašė priteisti iš vadovo bei akcininkų žalą, padarytą jiems laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nurodė, kad vadovui pareiga sužinoti apie įmonės nemokumą kyla anksčiau nei akcininkams, nes vadovas turi įstatyme nustatytą pareigą stebėti įmonės finansinę padėtį. Tuo tarpu kiekvieno akcininko sužinojimo apie nemokumą momentas turi būti nustatomas įvertinus akcininko galimybes sužinoti apie nemokumą. Šios galimybės priklauso nuo jo turimų akcijų skaičiaus bei vaidmens įmonėje – ar jis aktyviai dalyvauja įmonės veikloje, ar yra tik pasyvus investuotojas. Skirtingi pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentai gali priklausyti nuo to, ar konkretūs įmonės akcininkai turi akcijų kiekį, suteikiantį balsų daugumą, ar tai yra akcininkai, kurių turimų akcijų kiekis sudaro balsų mažumą ir jie įmonės valdymui iš esmės neturi įtakos. Šioje byloje LAT pabrėžė, kad būtina atskirti situacijas, kai akcininkas faktiškai žino apie finansinę įmonės padėtį, nes dalyvauja jos veikloje ar apie tai sužinojo akcininkų susirinkime, ir situacijas, kai akcininkas objektyviai nežino ir neturi žinoti, kad įmonė yra nemoki (LAT 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
Tokia teismų praktika akcininkams leidžia geriau suvokti atsakomybę, kurią lemia jų teisinis statusas bei individuali padėtis įmonėje, ir suprasti, kokių veiksmų būtina imtis, kai įmonė susiduria su finansiniais sunkumais.
Kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar faktinis įmonės vadovas (nagrinėtos bylos atveju darbuotoja, kuri nebuvo formaliai paskirta vadove, bet faktiškai atliko vadovei būdingas funkcijas) turi pareigą inicijuoti bankroto bylą, jei įmonė yra nemoki. LAT nurodė, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme įtvirtinta tik tiems asmenims, kurie turi formalų vadovo statusą, todėl teismas, spręsdamas asmens paduoto pareiškimo, kuriuo prašoma iškelti bankroto bylą, priėmimo klausimą, turi įsitikinti, kad besikreipiantis asmuo turi realius vadovo įgaliojimus, t. y. kad pareiškimą pateikiantis asmuo iš tikrųjų yra įmonės vadovas. Taigi įmonės faktinio vadovo paduotas tokio pobūdžio pareiškimas teisme net nebūtų priimtas. Kadangi faktinė vadovė neturėjo teisinės galimybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai bankroto bylos inicijavimas teisme negali būti pripažintas jos pareiga. Dėl šios priežasties jai nekilo atsakomybė už žalą, atsiradusią pavėluotai inicijavus įmonės bankroto bylą (LAT 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
Antra, teismas akcentavo dvilypį įmonės vadovo teisinį statusą ir aiškiai atribojo, kokiais atvejais vadovui taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė, ribojama trimis vidutiniais darbo užmokesčiais, ir kokiais civilinė atsakomybė, kai padaryta žala turi būti atlyginta visiškai.
LAT nurodė, kad vadovui gali būti taikoma ir ribota (materialinė), ir neribota (civilinė) atsakomybė. Konkreti atsakomybės rūšis nustatoma pagal tai, kokias pareigas vadovas pažeidė, o ne pagal tai, kas yra vadovo veiklos adresatas (įmonės darbuotojai, klientai ir pan.). Jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip vienasmenio įmonės valdymo organo, kompetenciją, jam taikoma civilinė atsakomybė. Nustačius, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip įmonės darbuotojui, nustatytas pareigas, kartu nepažeisdamas savo, kaip įmonės vadovo, kompetencijos, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Teismas pažymėjo, kad vadovas įgyja savo kaip vadovo įgaliojimus ne darbo sutarties, bet įstatymo pagrindu, kai akcininkų susirinkimas jį paskiria vadovu, įstatymuose išimtinai vadovui nustatytos pareigos negali būti pakeistos darbo sutartimi, todėl už šių pareigų pažeidimą vadovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė (LAT 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).
Trečia, LAT plačiau atskleidė, kokie reikalavimai keliami bankroto pripažinimui tyčiniu.
Teismas pažymėjo, kad bankrotui pripažinti tyčiniu nepakanka nustatyti vieną ar kelis tyčinio bankroto požymius, pavyzdžiui, kad įmonė buvo sudariusi nuostolingą sandorį ar kad perkėlė savo veiklą į naują įmonę. Visais atvejais teismas turi nustatyti, kad būtent tas neteisėtas veiksmas, dėl kurio bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ir sukėlė įmonės nemokumą. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, t. y. įmonė tapo nemoki ne dėl to, kad buvo blogai valdoma, tai atskiri tyčinio bankroto požymiai negali lemti išvados, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia. Nustačius neteisėtus veiksmus ir dėl jų kilusią žalą, pagal įstatymą preziumuojama, jog žala kilo būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu pareiga paneigti šį priežastinį ryšį kyla atsakovui.
Reikėtų pastebėti, kad šiuo metu kreditoriai neretai piktnaudžiauja įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu institutu, todėl manytina, kad pastarosios teisės aiškinimo taisyklės, taikant griežtesnius reikalavimus įrodinėjimui dėl įmonės nemokumo sukėlimo, turėtų bent iš dalies sumažinti tokių bylų skaičių.
Ketvirta, LAT nurodė, kad net įmonės verslo perkėlimas į kitą įmonę, siekiant išvengti atsiskaitymų ir tokiu būdu sukeliant bankrotą, kreditoriams nesuteikia teisės reikalavimus nukreipti tiesiogiai į įmonę, į kurią perkeltas verslas.
Nors ši byla nepateko į LAT metinę apžvalga, tačiau ji taip pat paminėtina dėl svarbos kreditorių interesų apsaugai įmonės skolininkės bankroto procedūros metu. Šioje situacijoje įmonė, kuri buvo neatsiskaičiusi su kreditoriumi, vengdama šio atsiskaitymo, į naujai įsteigtą įmonę perkėlė visą verslą (verslą perleidusioje įmonėje ir įmonėje, kuri verslą perėmė, buvo tas pats vienintelis akcininkas). Tai lėmė bankroto pripažinimą tyčiniu. Minėtas kreditorius, į tai atsižvelgdamas, teisme pareiškė ieškinį tiesiogiai verslą perėmusiai įmonei ir pareikalavo iš jos priteisti žalą – bankrutuojančios įmonės skolą sudarančias lėšas. Pinigų sumos, kurios negalėtų atlyginti verslą perėmusi įmonė, kreditorius pareikalavo iš bankrutuojančios įmonės akcininkės ir vadovo. Tačiau teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai įmonei pardavėjai (perleidėjai) yra iškelta bankroto byla, tai tokį ieškinį turi teisę reikšti tik bankroto administratorius, gindamas kreditorių, kurių įsiskolinimai atsirado iki įmonės pirkimo – pardavimo, interesus. Priešingas aiškinimas, kad kreditorius, esant įmonei pardavėjai iškeltai bankroto bylai, kurioje yra patvirtintas to kreditoriaus reikalavimas, galėtų reikšti tiesioginį ieškinį ir prisiteisti iš įmonės pirkėjos skolą, prieštarautų pamatiniams nemokumo teisės principams – kreditorių lygiateisiškumui, jų reikalavimų tenkinimo eiliškumui ir proporcingumui (LAT 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335-916/2017).
Aukščiau aptartos bylos parodo, kad įmonės neretai tampa akcininkų ar vadovų piktnaudžiavimo įrankiu, kai verslu pasinaudojama siekiant nesąžiningų asmeninių finansinių tikslų. Nuo tokių veiksmų nukentėję kreditoriai taip pat ima ieškoti visų galimų būdų susigrąžinti skolas, neretai taip pat nesąžiningai naudodamiesi turimomis teisėmis. Taigi teismams tenka nelengva užduotis subalansuoti visų tokioje situacijoje atsidūrusių asmenų interesus.
Įvertinus pateiktus teismų praktikos pavyzdžius galima teigti, jog teismai kryptingai ieško šios pusiausvyros ir vis aiškiau išgrynina visų su įmonės nemokumu susidūrusių asmenų veikimo galimybes bei atsakomybės ribas. Drauge reikėtų pažymėti, kad itin didelis įmonės akcininkų bei valdymo organų narių atsakomybės bylų skaičius verslo dalyvius turėtų skatinti ieškoti alternatyvių ir prevencinių teisinių priemonių užtikrinti įmonės veiklos stabilumą bei atsparumą pavienių asmenų mėginimams pasipelnyti įmonės sąskaita.
Apibendrinant praėjusių metų teismų praktikos aktualijas verslui norėtųsi pažymėti, kad šiais metais teismų veiklos ataskaitos bei jų pristatymas buvo susieti su Lietuvos valstybės atkūrimo ir drauge su teismų šimtmečiu, mūsų valstybės istorinėmis patirtimis bei pamokomis visoms ateities kartoms. LAT pirmininkas pirmiausia akcentavo teisėjų drąsą pažymėdamas, jog praėjusiais metais teisėjams jos nestigo. Tenka sutikti, kad teismai buvo drąsūs ne vienoje rezonansinėje byloje, susijusioje su valstybės ir visuomenės interesų apsauga.
Norėtųsi tikėtis, kad linkėjimai drąsos priimti sprendimą pagal teisę ir teisingumą, nepaisant bet kokių ir bet kieno įtikinėjimų ar raginimų pasielgti ne pagal sąžinę, bus išsipildantys, nes teismams drąsos reikia ir jos tikrai prireiks ne tik valstybei svarbiose bylose, bet ir bylose, svarbiose sąžiningam verslui, kurį teismo rankomis dažnai mėgina sužlugdyti konkurentai bei, deja, valstybės vardu manipuliuojantys, bet ne visada gerų tikslų siekiantys ir dėl to labai pavojingi politiniai vėjai.
Visiškai pritariu pozicijai, kad teismai turi siekti visų visuomenės interesų balanso ir nesuabsoliutinti nė vienos visuomenės grupės interesų kitų sąskaita. Verslas yra valstybės ir visuomenės dalis, todėl ne raganų medžioklė ir valstybės bei verslo priešprieša, o siekis socialinės taikos užtikrinimo yra Lietuvos gerovės garantas.
Prof. dr. Solveiga Palevičienė, advokatų kontoros GLIMSTEDT partnerė. Komentaras publikuotas naujienų portale vz.lt
