Lietuvos Aukščiausiais Teismas (toliau – LAT) 2020 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė investuotojų – smulkiųjų akcininkų – ieškinį bankrutavusiam Ūkio bankui bei jį auditavusiai įmonei dėl žalos, patirtos priėmus nuostolingus investicinius sprendimus, atlyginimo.
Ieškovai savo ieškinį grindė tuo, kad viešai skelbtos Ūkio banko finansinės ataskaitos buvo klaidingos ir netikslios, ir tokios klaidingos informacijos paskelbimas lėmė ieškovams nuostolingus investicinius sprendimus (pirkti Ūkio banko akcijas arba jų neparduoti (jas laikyti).
Nors šioje byloje ieškinys buvo atmestas, nes teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad ginčo banko ataskaita ir joje paskelbta informacija, buvo neteisinga, t. y. neįrodė Ūkio banko bei audito kompanijos neteisėtų veiksmų, šiuo teismo sprendimu suformuoti svarbūs auditorių atsakomybės principai.
Pirma, LAT teigimu, investavimas į finansines priemones yra neišvengiamai susijęs su tam tikra konkrečia finansine rizika, kurią prisiima ir investuotojas, todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kad ši rizika būtų be pagrindo perkeliama Bankui (emitentui) ar audito įmonei. Atitinkamai, audito įmonės civilinė atsakomybė investuotojams gali kilti tik tuo atveju, jei nustatoma, kad audito išvada dėl audituojamos įmonės metinės finansinės atskaitomybės buvo neteisinga ir tai padarė įtaką investuotojams priimant nuostolingus investicinius sprendimus. Taigi, pagrindas audito įmonės civilinei atsakomybei tretiesiems asmenims atsirasti yra ne bet kokie audito įmonės neteisėti veiksmai, o tik neteisėti veiksmai, lėmę nuostolių tretiesiems asmenims atsiradimą.
Iš esmės tokia LAT pozicija nėra nauja, ja seka ir kitos Europos šalys, pripažįstančios, kad jei auditoriaus pateikta informacija turėjo esminės reikšmės trečiajam asmeniui ir tai buvo pagrindas priimant svarbius investicinius sprendimus, atsakomybė taikytina ne tik emitentui, bet ir auditoriui.
Antra, neteisėti audito įmonės veiksmai, pakankami auditoriaus asmeninei drausminei atsakomybei atsirasti, tačiau pagal savo turinį neturėję įtakos nuostolingiems investiciniams sprendimams (t. y. nelėmę ir negalėję lemti investuotojų suklaidinimo dėl tikrosios audituojamos bendrovės finansinės būklės), nelemia audito įmonės civilinės atsakomybės investuotojams.
Trečia, teismas vadovavosi Europos Komisijos 2008 m. birželio 5 d. rekomendacija dėl teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių ir audito įmonių civilinės atsakomybės ribojimo, kurioje pažymėta, kad neribojama solidarioji atsakomybė gali atgrasinti audito įmones nuo žengimo į tarptautinę Bendrijos įmonių audito rinką, todėl mažai tikėtina, kad atsiras naujų audito tinklų, kurie galėtų atlikti teisės aktų nustatytą tokių bendrovių auditą.
Europos Komisijos požiūriu, audito įmonių atsakomybė turėtų būti ribojama. Šiuo tikslu rekomenduojama, kad visų pirma būtų taikomas vienas arba keli iš toliau pateiktų atsakomybės ribojimo būdų: a) nustatyti didžiausią atlygintiną sumą arba formulę tokiai sumai apskaičiuoti; b) nustatyti principų, kuriais vadovaujantis teisės aktų nustatytą auditą atliekanti audito įmonė nebūtų atsakinga daugiau, nei prisidėjo prie ieškovo patirtų nuostolių, ir atitinkamai nebūtų atsakinga solidariai su kitais pažeidėjais, sistemą; c) nustatyti nuostatą, sudarančią galimybę bet kuriai bendrovei, kuri bus audituojama, ir teisės aktų nustatytą auditą atliekančiai audito įmonei nustatyti atsakomybės ribojimą susitarimu.
Ketvirta, joks atsakomybės ribojimas nėra pateisinamas auditoriaus tyčinio nusižengimo profesinėms pareigoms atveju, todėl tokiais atvejais atsakomybės ribojimas neturėtų būti taikomas. Be to, toks ribojimas neturėtų daryti neigiamos įtakos kurios nors nukentėjusios šalies teisei gauti tinkamą kompensaciją.
Pažymėtina, kad dar 2016 m. rengiant Audito įstatymo pakeitimus, buvo mėginta įtvirtinti ribotą auditorių atsakomybę, priklausomai nuo už audito paslaugas gauto atlygio, tačiau Seimo komitete šiam pasiūlymui nepritarta, nusprendus, kad tai sudarytų nevienodas atsakomybės sąlygas už tokią pačią audito paslaugą skirtingoms audito įmonėms, kadangi atlyginamos žalos dydis būtų tiesiogiai priklausomas nuo audito įmonės už auditą gauto atlygio. Taip pat nuspręsta, jog tokiu pasiūlymu nebūtų apsaugoti klientų interesai, kadangi rizika dėl galimos didelės žalos, viršijančios siūlomą dvigubą audito įmonės gautą atlygį, visais atvejais, kai nėra nusikalstamos veikos ir netaikoma baudžiamoji atsakomybė, atitektų išimtinai tik klientui.
Penkta, spręsdamas dėl Banko (emitento) atsakomybės, kasacinis teismas taip pat pasisakė dėl priežastinio ryšio įrodinėjimo specifikos šios kategorijos bylose. LAT pabrėžė, kad reikalavimas žalos, padarytos pažeidus informacijos skleidimo pareigą, atlyginimo bylose įrodyti tiesioginį priežastinį ryšį darytų investuotojų reikalavimus sunkiai įgyvendinamus ir neatitiktų aukšto investuotojų apsaugos lygio reikalavimų. Nustatant priežastinį ryšį tokios kategorijos bylose, gali būti vadovaujamasi veiksmingos rinkos teorija, kuri paremta prielaida, jog bendrovės akcijų kaina vertybinių popierių rinkoje atitinka visą žinomą reikšmingą informaciją apie šią bendrovę.
Taigi, netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga tokios kategorijos bylose galėtų būti pakankamas ir konstatuojama taip pat ir tais atvejais, kai investuotojai neįrodinėja, jog jie asmeniškai vadovavosi paskelbta tikrovės neatitinkančia informacija priimdami sprendimą pirkti akcijas, tačiau nustatoma, jog tokios informacijos paskleidimas padarė įtaką bendrovės akcijų kainai rinkoje. Kita vertus, priežastinis ryšys neturėtų būti konstatuojamas tais atvejais, kai nustatoma, jog investuotojai žinojo arba turėjo žinoti apie paskelbtos informacijos neteisingumą, tačiau šią aplinkybę ignoravo priimdami investicinius sprendimus.
Minėta, kad investuotojams šios bylos baigtis nebuvo sėkminga, tačiau tai bene pirmoji byla, pasiekusi LAT, kuri iš esmės nubrėžė esminius auditoriaus atsakomybės standartus, pripažįstančius auditoriaus atsakomybės galimybę už klaidingos informacijos pateikimą tretiesiems asmenims (investuotojams) ir netiesioginio priežastinio ryšio įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose.
Aišku, dėl kai kurių kitų svarbių aspektų šioje LAT nutartyje nepasisakyta, pvz. dėl konkretaus reikalaujamo auditoriaus rūpestingumo / atidumo standarto ir žalos numatomumo lygmens tretiesiems asmenims, taip pat dėl žalos specifikos tokiais atvejais, nes pvz. paprastai žala, atsiradusi pasirėmus neteisinga (netikslia) informacija, išvada, patarimu arba dėl netinkamai suteiktų profesinių paslaugų, kai profesines pareigas vykdantis asmuo suteikia informaciją, išvadą ar patarimą savo sutartinių santykių šaliai, tačiau dėl to nukenčia tretysis asmuo, su kuriuo sutartinių santykių neturėta, paprastai laikoma grynai ekonomine žala (angl. pure economic loss), kurios priteisimas reikalauja papildomų sąlygų. Kita vertus, šie klausimai nebuvo nagrinėtos bylos dalykas, o Lietuvos teisės doktrinos šiuo klausimu praktiškai nėra, todėl formuoti praktiką vienoje pirmųjų bylų ne tik kad nebūtų buvę tikslinga, bet ir gana rizikinga.
Taigi, tik ateitis parodys kur link teismų praktika vystysis toliau, bet kol kas akivaizdu, kad teismo požiūris į auditorių civilinę atsakomybę yra atsargus bei pripažįstantis auditoriaus ribotos atsakomybės būtinybę.
Prof. Dr. Solveiga Palevičienė, advokatų kontoros „Glimstedt” advokatė, vadovaujančioji partnerė.
