Arbitražas yra tapęs rimta alternatyva ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Komerciniuose santykiuose, kurių dalyviai yra iš skirtingų valstybių, arbitražas dėl tam tikrų savo ypatumų (tokių kaip, pavyzdžiui, paprastesnė arbitražo teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo kitose valstybėse tvarka) yra net populiaresnis teisinių nesutarimų sprendimo būdas.
Joks arbitražo procesas negali prasidėti be arbitražinės išlygos. Tai viena iš sutarties sąlygų, kuria šalys sutaria jų tarpusavio ginčus, susijusius su šia sutartimi, patikėti ne teismams, o arbitrams.
Tačiau neretai nutinka, jog sutarties šalys susidera dėl pagrindinių jų sandorio sąlygų, o ginčų sprendimo nuostatas tarsi palieka nuošalyje, kaip formalumą, kuris sutartyje tiesiog turi būti, bet santykių esmės nekeičia. Kitais atvejais verslo partneriai galbūt nesąmoningai tikisi, kad jų atveju viskas klostytis puikiai ir sąlygų, susijusių teisinėmis pretenzijomis vienas kitam, tiesiog neprireiks.
Neabejotina, jog dauguma atvejų šis optimizmas pasiteisina. Tačiau jeigu vis dėlto kiltų nesutarimų dėl atitinkamos sutarties vykdymo, efektyvaus sprendimo ieškančioms šalims, užuot perėjus tiesiai prie ginčo esmės, mažiausiai norisi įstrigti nagrinėjant klausimą, kokiu būdu šis ginčas turėtų būti sprendžiamas.
Siekiant kuo labiau sumažinti šio klausimo ir visų su tuo susijusių išlaidų kilimo riziką, į sutartį įtraukiant arbitražinę išlygą, patartina atkreipti dėmesį į šiuos pagrindinius aspektus.
Visų pirma, arbitražinėje išlygoje būtina nurodyti, jog visi iš sutarties kylantys bei su ja susiję ginčai turi būti sprendžiami būtent arbitražu. Tai gali skambėti kaip savaime suprantamas dalykas, tačiau pasitaiko atvejų, kai neaiškios formuluotės neleidžia vienareikšmiškai suprasti, ar šalys norėjo tarpusavio nesutarimus spręsti arbitraže, ar teisme. Komercinio arbitražo teisėje arbitražinius susitarimus įprasta aiškinti taip, kad šalių valiai ginčus patikėti arbitražo teismams būtų suteiktas realus poveikis, tačiau, naudojant neaiškias formuluotes, lieka rizika, kad įtampa tarp arbitražo ir nacionalinių teismų gali būti išspręsta pastarųjų naudai.
Nusprendus ginčą spręsti arbitražu, reikia pasirinkti, ar tai bus institucinis arbitražas (administruojamas vienos iš nuolatinių arbitražo institucijų, tokių kaip, pavyzdžiui, Vilniaus komercinio arbitražo teismas) ar vadinamasis ad hoc arbitražas, kai ginčas nėra organizuojamas jokios arbitražo institucijos.
Šis pasirinkimas turi reikšmingų praktinių padarinių, iš kurių čia įmanoma paminėti tik kelis. Kiekviena nuolatinė arbitražo institucija įprastai turi nusistačiusi savo arbitražo procedūros taisykles. Pasirinkus atitinkamą instituciją (tai galima padaryti ir į sutartį perkeliant atitinkamos institucijos pavyzdinę arbitražinę išlygą), šios institucijos arbitražo taisyklės automatiškai tampa arbitražinės išlygos dalimi ir šalims nebereikia rūpintis, kokiomis pagrindinėmis procedūrinėmis nuostatomis reikės vadovautis sprendžiant ginčą. Ad hoc arbitražo atveju šalys turi daugiau laisvės pačios nusistatyti procedūrines taisykles, kurios geriausiai atitiktų jų konkrečios situacijos poreikius.
Be to, arbitražo institucija arbitražo procese atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį. Pavyzdžiui, ji įprastai paskiria arbitrą(-us), kai šalys dėl jo nesutaria. Ad hoc arbitražo atveju tokiose situacijose pagalbos greičiausiai tektų ieškoti nacionaliniuose teismuose, o tai dėl įvairių priežasčių gali būti ne taip efektyvu.
Galiausiai, skirtingos institucijos yra nusistačiusios skirtingas ginčo administravimo rinkliavas bei arbitrams mokėtino atlygio apskaičiavimo tvarkas. Todėl institucijos pasirinkimas gali turėti reikšmingos įtakos bylinėjimosi išlaidų dydžiui. Tuo tarpu ad hoc arbitražo atveju dėl apmokėjimo arbitrams bei kitų išlaidų visiems proceso dalyviams reikėtų pasiekti bendrą susitarimą.
Arbitražo vieta reiškia ne fizinę, bet teisinę vietą. Tai yra, pasirinkus tam tikrą valstybę kaip arbitražo vietą, šios valstybės įstatymai, reglamentuojantys arbitražo procesą, tampa taikytini atitinkamam ginčui. Tuo tarpu arbitražo bylos posėdžiai faktiškai gali vykti bet kur, atsižvelgiant į praktinį visų procese dalyvaujančių asmenų patogumą.
Šis pasirinkimas turi reikšmingų padarinių. Pavyzdžiui, atitinkamas nacionalinis arbitražo įstatymas gali numatyti, kad tam tikro pobūdžio ginčai apskritai negali būti nagrinėjami arbitraže. Be to, arbitražo vietos teisė numato ir pagrindus, kuriais remiantis galutinis arbitražo teismo sprendimas gali būti ginčijamas valstybės teismuose. Nors šiais laikais, plėtojantis tarptautinio arbitražo praktikai, tokie pagrindai tapo daugiau ar mažiau harmonizuoti, vis dėlto prieš renkantis arbitražo vietą verta pasidomėti, ar atitinkama valstybė nėra numačiusi kokių nors papildomų specifinių arbitražo teismo sprendimo pripažinimo negaliojančiu pagrindų.
Arbitražo vietos teisė gali turėti reikšmės ir pačiam arbitražo procesui, nes ji nustato, kokį vaidmenį atlieka nacionaliniai teismai, užtikrindami arbitražo efektyvumą. Pavyzdžiui, teismo pagalbos gali prireikti į arbitražo posėdį siekiant iškviesti liudytoją, nes pats arbitražo teismas asmenims, kurie nėra arbitražo šalys, negali duoti privalomų nurodymų. Todėl verta patikrinti, kokios teisės suteikiamos numatomos rinktis arbitražo vietos teismams.
Arbitražinėje išlygoje taip pat rekomenduotina numatyti, kokios valstybės teisė bus taikoma pačiam ginčo sprendimui. Šis pasirinkimas nebūtinai turi sutapti su arbitražo vietos teise ir gali labiau atspindėti šalių tarpusavio santykių esmę bei specifiką.
Arbitražo bylas įprastai nagrinėja vienas arba trys arbitrai. Siekiant išvengti vėlesnio nesutarimo dėl asmenų, nagrinėsiančių ginčą skaičiaus, patartina šį skaičių įvardinti arbitražinėje išlygoje. Sutarties šalys arbitrams gali numatyti ir papildomus reikalavimus (pvz., tam tikra konkreti profesinė patirtis), tačiau reikėtų turėti galvoje, kad konkretūs tokio pobūdžio reikalavimai, užuot padėję pagerinti ginčo sprendimo kokybę, gali tik užvilkinti procesą, nes, pavyzdžiui, gali būti sunku rasti asmenų, atitinkančių specifinius reikalavimus arba net gali kilti nesutarimų, ką konkrečiai vienas ar kitas reikalavimas reiškia.
Arbitražinėje išlygoje patartina numatyti ir kalbą, kuria bus vykdomas arbitražo procesas, t. y. kuria kalba bus pateikiami šalių procesiniai dokumentai bei vedami arbitražo bylos posėdžiai. Tokia kalba dažniausiai pasirenkama kalba, kuria parengta šalis siejanti sutartis.
Sutarties sąlygose, nustatančiose ginčų sprendimo tvarką, gan dažnai būna numatomos kelios ginčo sprendimo pakopos. Pavyzdžiui, šalys gali numatyti, kad „ginčo nepavykus išspręsti derybų būdu, jis bus sprendžiamas arbitražu“. Vietoje derybų kartais būna numatoma mediacija arba kuris kitas alternatyvus ginčų sprendimo būdas. Tokios daugiapakopės sąlygos turi savo privalumų, nes jos skatina šalis susitarti taikiai ir išvengti dažnai brangiai kainuojančio ir ilgai trunkančio bylinėjimosi arbitraže. Tačiau jei jos nėra suformuluotos pakankamai konkrečiai (pavyzdžiui, nurodant, nuo kada turi būti inicijuojamos derybos, kas turi teisę ar pareigą tai padaryti, per kiek laiko turi būti pasiektas sprendimas ir pan.), jos tampa puikiu įrankiu šaliai, siekiančiai išvengti arbitražo ar tiesiog užvilkinti ginčą. Pagrindinis tokios šalies argumentas greičiausiai būtų tai, kad arbitražo teismas ginčo nagrinėti dar negali, nes nėra tinkamai pasinaudota pirmine ginčo sprendimo tvarka (puikiai suvokiant, jog nėra vienareikšmiškai aišku, kaip tokia tvarka apskritai pasinaudoti). Dėl šių priežasčių patartina į daugiapakopes arbitražines išlygas žvelgti atsargiai ir arba apskritai jų nenaudoti, arba pasistengti, kad jos būtų pakankamai konkrečios.
Apibendrinant, neaiškiai ar nepakankamai išsamiai suformuluotos arbitražinės išlygos gali suteikti puikią priemonę ginčo nagrinėjimo arbitraže vengiančioms ar procesą dėl įvairių priežasčių siekiančioms užvilkinti šalims. Žinoma, į šalių arbitražinį susitarimą įtraukus bei tinkamai aptarus šiame tekste minimus elementus, rizika, jog gali kilti nesutarimai dėl paties ginčo sprendimo būdo, nebus visiškai eliminuota. Realybė per daug įvairi, ir prevenciškai visų situacijų vienoje sutarties sąlygoje išspręsti neįmanoma. Tačiau arbitražinių išlygų formuluočių nepasilikus paskutinėms akimirkoms prieš sutarties pasirašymą ir atidžiau patikrinus, ar jų turinys turi visus esminius elementus, bent dalies galvos skausmo ir išlaidų, susijusių su ginčais kaip spręsti ginčą, greičiausiai galima išvengti.
Straipsnio autorius „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas Ovidijus Speičys yra patyręs ginčų sprendimo ekspertas, atstovaujantis klientams teismuose bei arbitraže.
