Ar vadovas privalo būti lojalus savo vadovaujamai bendrovei nesant nekonkuravimo susitarimo? Ir kas laukia vadovo, pažeidusio lojalumo pareigą? Į šiuos klausimus atsakė Lietuvos Aukščiausias Teismas, kovo pabaigoje priimtoje nutartyje[i] pasisakydamas nelojalaus bendrovės vadovo atsakomybės klausimais.
Remiantis Civilinio kodekso 2.87 straipsniu, vadovas savo vadovaujamos bendrovės ir kitų bendrovės organų (akcininkų, valdybos) narių atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai. Civilinis kodeksas nustato bendrovės vadovui pareigą būti lojaliam bendrovei ir laikytis konfidencialumo be jokių papildomų susitarimų su bendrove ar jos akcininkais.
Bendrovės vadovas privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti bendrovėms interesams. Bendrovės vadovas negali painioti bendrovės turto su savo turtu, naudoti jį ar informaciją, gaunamą būnant bendrovės vadovu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be akcininkų sutikimo. Bendrovės vadovas privalo raštu pranešti valdybos nariams arba akcininkams apie potencialų interesų konfliktą.
Bendrovės vadovas gali sudaryti sandorį su bendrove ir apie tokį sandorį turi nedelsdamas raštu pranešti valdybai ir akcininkams, jei bendrovės įstatai nenustato kitos informavimo tvarkos.
Bendrovės vadovas, nevykdantis arba netinkamai vykdantis aukščiau nurodytas pareigas, privalo visiškai atlyginti bendrovei padarytą žalą, nebent atitinkami atsakomybės ribojimai yra numatyti bendrovės įstatuose ar susitarimuose su akcininkais ir valdyba.
Aptariamoje byloje Teismas nagrinėjo situaciją, kai asmuo, eidamas bendrovės vadovo pareigas, tuo pačiu metu vertėsi individualia veikla ir teikė tokias pačias paslaugas kaip ir bendrovė, naudodamasis bendrovės resursais.
Apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą, konstatavo, kad bendrovės vadovas, su bendrovės klientais sudarinėdamas sutartis savo vardu, vien šiais veiksmais vadovo lojalumo pareigos nepažeidė. Apeliacinis teismas teigė, jog, norėdama pagrįsti tokį pažeidimą, bendrovė turėjo įrodyti, kad klientai turėjo įsigyti konkrečius darbus iš bendrovės, bet dėl bendrovės vadovo daryto poveikio sutarčių su bendrove nesudarė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su tokia pozicija kategoriškai nesutiko. Teismas nurodė, kad bendrovės vadovas turi pareigą teikti pirmumą bendrovės, kuriai vadovauja, interesams, ir netenkinti savo interesų bendrovės sąskaita. Teismo nuomone, tai – vienas esminių lojalumo pareigos, apibrėžtos Civiliniame kodekse ir Akcinių bendrovių įstatyme, elementų.
Nagrinėjamos bylos kontekste buvo aktuali vadovo pareiga nenaudoti bendrovės turto asmeninei naudai bei nesinaudoti bendrovės galimybėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, lojalumo pareiga reiškia, jog bendrovės vadovas privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti bendrovės interesams, taip pat negali naudoti bendrovės turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be akcininkų sutikimo.
Nustačius, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas minėtų principų, gali būti sprendžiama, ar jo veiksmai vykdant pareigas yra teisėti.
Lojalumo pareigos esmė – veikti bendrovės interesais – apima ne tik negatyvius pareigos aspektus – vengti interesų konflikto, nekonkuruoti, nesinaudoti bendrovės galimybėmis, turtu ir pan., bet ir pozityvius. Eidamas pareigas, bendrovės vadovas visą laiką savo iniciatyva privalo veikti išimtinai bendrovės interesais, tai reiškia, privalo teikti pirmenybę bendrovės, o ne savo asmeniniams interesams.
Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad bendrovės vadovas, savo ar susijusių asmenų vardu sudaręs sandorius, susijusius su jo vadovaujamos bendrovės verslu ir pasinaudojęs bendrovės galimybėmis, laikytinas pažeidusiu lojalumo pareigą. Vadovas tokiu atveju gali išvengti atsakomybės tik įrodydamas, kad bendrovės akcininkai buvo davę sutikimą tokiems veiksmams arba tokie veiksmai bendrovei buvo naudingi. Akcininkų pritarimas gali būti ne tik išreiškiamas raštu, bet ir numanomas – jei akcininkai žinojo apie sandorius, bet nesiėmė jokių veiksmų, kad sandoriai nebūtų sudaromi.
Byloje buvo nustatyta, kad, steigdami įmonę, akcininkai buvo sutarę, jog bendrovės vadovas (ir akcininkas) ir toliau galės užsiimti savarankiška veikla dizaino kūrimo srityje. Todėl teismas traktavo, kad bendrovės vadovas neatliko neteisėtų veiksmų konkuruodamas su bendrove dizaino kūrimo srityje.
Bendrovės vadovas, ketindamas verstis individualia veikla, tapačia bendrovės veiklai, teisėtai tai gali daryti tik gavęs akcininkų pritarimą, net jei nekonkuravimo susitarimas ir nėra sudarytas. Priešingu atveju akcininkai galėtų kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Svarbu paminėti, jog žala turėtų būti atlyginama visiškai – Darbo kodekse numatyti ribojimai šiuo atveju vadovui nebūtų taikomi.
[i] 2018 m. kovo 28 d. nutartis Nr. e3K-3-96-611/2018
Karolina Baronaitė-Birmontė, advokatė, advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuotoji partnerė. Straipsnis publikuotas naujienų portale vz.lt
