Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija pagal Seimo nario pareiškimą sprendė klausimą, ar Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įsakymai, susiję su nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų dokumentais, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Civilinio kodekso ir Konstitucijos nuostatas.
Valstybės institucijos lyg ir turėtų džiaugtis „išlaikiusios egzaminą“ – teismas nustatė, kad jų priimti įsakymai įstatymams ir Konstitucijai neprieštarauja.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dalis teismo sprendimo yra ne apie itin reikšmingus dalykus. „Objektas, turintis vertingųjų savybių“ ir „objektas, turintis vertingųjų savybių požymių“ – skamba panašiai. Tačiau teisiniam vertinimui, ir ypač apibrėžiant, kokių pasekmių, veiklos apribojimų dėl objekto apsaugos kyla, jei jis turi kultūros paveldo vertingųjų savybių, ir kokių – jei objektas turi kultūros paveldo vertingųjų savybių požymių arba jų neturi – tai yra labai reikšminga.
Niuansai tampa itin svarbūs, jeigu objektai yra Vilniaus senamiestyje, įrašytame į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Teismas, primindamas įstatymo nuostatas, konstatavo, kad kultūros paveldo apsauga prasideda nuo kultūros paveldo objektų apskaitos, kurią sudaro inventorizavimas ir konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas. Inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimo metu nustatytų duomenų užfiksavimas ir įtraukimas į apskaitą suteikia minimalią apsaugą apskaitomiems objektams.
Ypač svarbu, kad praktikoje visos institucijos vienodai traktuotų tokios minimalios apsaugos turinį ir kad jis nebūtų plečiamai aiškinamas. Kita vertus, kyla klausimas, ar skiriama pakankamai dėmesio tyrimams, kurie atskleistų kultūros vertybes ir pagrįstų jas. Taip pat – ar tinkamai vykdomas objektų, kurie nėra pripažinti kultūros paveldo objektais ir nėra registruoti Kultūros vertybių registre, bet turi vertingųjų savybių požymių, duomenų išviešinimas.
Praktikoje yra atvejų, kai objektai, kurie patys nėra kultūros paveldo vertybė ir nėra susiję su kitų kultūros paveldo objektų vertingosiomis savybėmis, yra pažymimi nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų grafiniuose dokumentuose. Itin svarbi teismo išvada, kad tokio pažymėjimo grafiniuose dokumentuose, nesant teisės aktuose nustatytos apsaugos šiems objektams, nėra pagrindo aiškinti kaip suteikiančio jiems apsaugą, būdingą kultūros paveldo objektams ir kaip nors suvaržančio nuosavybės teises į tokį pažymėtą objektą. Tai reiškia, kad objektams taikoma įstatymuose, teisės aktuose nustatyta apsauga, pats pažymėjimas savaime neišplečia nustatytų apsaugos ribų.
Todėl teismo sprendimas užkoduoja valstybės institucijų namų darbus. Atsižvelgiant į tai, kad planuojamos diskusijos su kultūros paveldo specialistais, visuomene, verslo organizacijomis dėl Kultūros paveldo institucinės pertvarkos, kurios metmenims pritarė Vyriausybė ir kurie buvo pristatyti Seimo Kultūros komitete, pats laikas peržiūrėti ir galiojančius teisės aktus, pašalinti neaiškumus, skirtingo interpretavimo priežastis ir sukurti aiškias, proporcingas bei nuoseklias kultūros paveldo apsaugos taisykles.
Jolanta Bernotaitė, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė
Straipsnis publikuotas naujienų portale vz.lt
