Karantinas Lietuvoje pristabdė ne tik mūsų gyvenimus, bet ir bankrotų (nemokumo) bylų srautą. 2019 m. balandžio – gegužės mėnesiais Lietuvoje buvo inicijuotos 206 bankroto bylos, o tuo pačiu laikotarpiu šiemet – vos 115.
Tuo tarpu Vokietijoje bankrotų inicijavimo rodikliai minėtu laikotarpiu išliko panašūs kaip ir pernai.
Tokia santykinė ramybė yra apgaulinga, o galbūt ir pavojinga siekiant atgaivinti prigesintą ekonomiką.
Valstybių lyderiai dar nepamiršo 2008 metų krizės, kai Vakarų Europos šalyse bankrotų skaičius išaugo 32 procentais, ir ryžtingai ėmėsi veiksmų skatinti ekonomiką. Skambėjo pareiškimai, kad nė viena sveika įmonė neturi bankrutuoti dėl COVID-19.
Valstybės nevengė keisti įstatyminį reguliavimą, kad sustabdytų bankrotų laviną, kurią galėjo išprovokuoti sutrikę tarpusavio atsiskaitymai, nežinomybė ir masinė panika. Lietuva taip pat įstatymu laikinai pakoregavo nemokumo taisykles, nors Juridinių asmenų nemokumo įstatymas dar visiškai „šviežias“.
Įstatymų leidėjas suspendavo vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo karantino laikotarpiu ir 3 mėn. po jo, leidžiant įmonėms įvertinti susidariusią situaciją per ilgesnį laikotarpį. Ir nors ši priemonė dalinai prisideda prie nemokumo bylų skaičiaus sumažėjimo, tačiau didžiausią efektą duoda tai, kad „Sodra“ VMI neinicijuoja nemokumo bylų per karantiną.
Tačiau laisvoji rinka turi savus dėsnius, ir įmonės bankrotas reiškia ne vien liūdnas pasekmes, bet ir galimybes sureguliuoti sutrikusius procesus.
Viena vertus, strategija stabdyti nemokumo bylų laviną yra teisinga ir reikalinga. VMI sudaryto COVID -19 paveiktų įmonių sąrašo darbuotojų skaičius siekė daugiau nei 416 tūkst., ir reikšmingos jų dalies virtimas bedarbiais reikštų milžiniškas socialines pasekmes. Bet perlenkti lazdą stabdant nemokumo procesus taip pat pavojinga.
Ekonomistai skaičiuoja, kad bankrotų mastas pasauliniu mastu išaugs apie 25 proc. Nors atskiros šalys bus paveiktos nevienodai, tačiau lieka neatsakytas klausimas, kada augimas pasieks piką.
Įvairios reguliacinės priemonės atitolins bankrotus, dalį įmonių išgelbės valstybės – išpirks arba suteiks įvairiausių subsidijų, bet tai tęstis amžinai negalės. Jau dabar pastebima, kad, nors skiriamos subsidijos darbuotojų atlyginimams, auga įsiskolinimai „Sodrai“. Bankrotų atitolinimas gresia ir didėsiančiais įmonių tarpusavio įsiskolinimais. Pasibaigus dirbtiniam apsaugos laikotarpiui tai gali reikšti tik dar gilesnę įmonės finansinę krizę, todėl įmonėms verta pagalvoti, ar kiekvienu atveju racionalu atidėti nemokumo proceso inicijavimą.
Laiku inicijuota nemokumo byla leidžia geriausiai apsaugoti kreditorių interesus bei suteikia didžiausias galimybes įmonei restruktūrizuotis ir išvengti likvidavimo. Per ilgai užtęstas dirbtinis apsaugos laikotarpis, kai įmonės vadovas gali neinicijuoti nemokumo bylos iškėlimo, sukuria papildomų rizikų ateityje. VMI ir „Sodros“ „moratoriumas“ bylų kėlimui ilgesniu laikotarpiu gali reikšti prarastas galimybes atgauti lėšas į valstybės biudžetą.
Valstybėje kaip ir medicinoje – dalis komplikacijų kyla ne dėl ligos, bet dėl netinkamo jos gydymo, todėl platesnės diskusijos dėl valstybės pasirinkto plano nemokumo srityje reikalingos jau šiandien. Suprantama, kad valdantieji prieš Seimo rinkimus nenorės sukelti visuomenės pykčio dėl prastėjančių ekonominių rodiklių, tad tikėtina, kad karantino priemones ir apsaugas jusime bent jau iki lapkričio, bet turime nepamiršti, kad kitais metais privalėsime grįžti į nepagražintą porinkiminę realybę.
Šio komentaro autorius Linas Sesickas yra advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris, Bankų ir finansų praktikos vadovas
