Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimą išduoti elektroninių pinigų įstaigos licencijas su sąlyga, kad įstaigos iki finansinių paslaugų teikimo pradžios pateiks Lietuvos bankui įrodymus apie tinkamą klientų lėšų apsaugos priemonių įgyvendinimą. Tokią praktiką, išduodamas licencijas elektroninių pinigų bei mokėjimo įstaigoms, Lietuvos bankas ketina taikyti ir ateityje.
Lietuvoje pastaruosius kelerius metus aktyviai steigiasi elektroninių pinigų įstaigos bei mokėjimo įstaigos, kurios dažniausiai įvardijamos kaip finansų rinkos startuoliai – fintech įmonės, kurios finansinių paslaugų srityje siūlo inovatyvius, technologijomis pagrįstus sprendimus. Siekdamos aktyviai įsitvirtinti šioje rinkoje, daugelis fintech įmonių susiduria su problemomis, viena iš kurių yra sąskaitos, skirtos klientų lėšoms laikyti, atidarymas.
Tokios sąskaitos atidarymas yra vienas iš įstatyme numatytų būdų apsaugoti klientų lėšas, gautas už leistus elektroninius pinigus ar vykdomas mokėjimo paslaugas. Savo teisine prigimtimi ši sąskaita iš esmės panaši į depozitinę sąskaitą, o tai reiškia, kad fintech įmonė nėra lėšų savininkė, o saugo klientų lėšas.
Kredito įstaigos, atidarydamos fintech įmonėms sąskaitą, privalo tinkamai įgyvendinti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Dėl to kredito įstaigos detaliai įsivertina fintech vidines politikas šiais klausimais ir priima sprendimą, ar teikti paslaugas. Didžiuosiuose Lietuvoje veikiančiuose bankuose sąskaitos atidarymo juridiniams asmenims procesas paprastai užtrunka apie 2 savaites. Šis terminas pailgėja netgi keletą kartų, kai kalbame apie sąskaitų atidarymą fintech įmonėms, siekiančioms atidaryti sąskaitą klientų lėšų saugojimui. Ir netgi ilgas terminas nėra didžiausia problema, nes, net ir sulaukus kredito įstaigos vertinimo, dažnu atveju atsisakoma atidaryti tokią sąskaitą apskritai.
Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos požiūriu fintech įmonės yra vertinamos kaip aukštos rizikos potencialūs klientai. Vienas iš daugelio veiksnių, lemiančių tokį vertinimą, yra tai, kad kredito įstaigos pačios tiesiogiai nesudaro sutarčių dėl paslaugų teikimo su fintech įmoniųklientais. Sutartys sudaromos tik tarp fintech įmonių ir jų klientų, tuo tarpu kredito įstaigai reikia pasikliauti fintech įmonių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimų įgyvendinimu. Žinoma, fintech įmonėms nukrypus nuo procedūrose aprašytų reikalavimų, kredito įstaiga turi teisę tokią sąskaitą net uždaryti. Kaip bebūtų, didieji šalies bankai nėra linkę prisiimti tokios rizikos ir dažnu atveju bendradarbiauti su naujomis fintech įmonėmis atsisako. Prie to prisideda ir šiuo metu sustiprėjęs dėmesys pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos klausimams, ir bankų nenoras prisiimti padidintas rizikas iš to negaunant daug finansinės naudos.
Kita vertus, Lietuvoje visai neseniai pradėjo veikti keletas specializuoto banko licenciją turinčių subjektų, kurie taip pat turi teisę atidaryti tokias sąskaitas, todėl pasirinkimas didėja. Beje, fintech įmonės turi galimybę atidaryti sąskaitas, skirtas saugoti klientų lėšas, ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Daugeliui naujų ar dar licencijavimo procese esančių fintech įmonių šiuo metu tai atrodo kaip vienintelis šios problemos sprendimo būdas. Žinoma, tai šiek tiek decentralizuoja šiose įmonėse vykstančius procesus.
Fintech klientų lėšų saugojimas kredito įstaigoje šiuo metu taip pat susiduria su tam tikromis teisinėmis problemomis: –bankuose laikomos klientų lėšos nėra laikomos apdraustaisiais indėliais. Tai reiškia, kad, kredito įstaigai bankrutavus, fintech klientai negautu draudimo išmokų, jiems tektų stoti į kredito įstaigos kreditorių eilę ir dalyvauti bankroto procese.
Šią riziką iš dalies galima valdyti investuojant klientų lėšas, laikomas kredito įstaigose, į saugius vertybinius popierius. Tokiu atveju, kredito įstaigai bankrutavus, vertybiniai popieriai yra tiesiog pervedami kitai institucijai, kuriai suteikta teisė saugoti subjektų vertybinius popierius, tačiau tai yra papildomi kaštai fintech įmonėms.
Fintech atstovams keliant šią problemą, tikėtina, artimiausiu metu vienaip ar kitaip turėtų būti nustatytas aiškus šių lėšų teisinis reglamentavimas, kokiu būdu tokios lėšos galėtų būti įtraukiamos į indėlių draudimo schemą. Šiuo metu fintech įmonės turi galimybę tokias lėšas drausti nebent papildomai, pasitelkdamos privačius draudikus, tačiau tai taip pat yra papildomos išlaidos, kurių fintech vengia.
Reikia pažymėti, kad klientų lėšų saugojimas kredito įstaigoje nėra vienintelis būdas įgyvendinti klientų lėšų apsaugos reikalavimus. Fintech įmonės gali savo klientų lėšas saugoti ir centriniame banke, veikiančiame Europos Sąjungos šalyse. Lietuvos bankas taip pat suteikia tokią galimybę, tačiau tam reikia prisijungti prie Lietuvos banko valdomos mokėjimo sistemos CENTROlink.
Toks lėšų saugojimas turi tam tikrų trūkumų. Fintech įmonės Lietuvos bankui privalo mokėti palūkanas nuo likučio sumos, taip pat ne visais atvejais įstaigoms yra poreikis jungtis prie šios sistemos, o nedalyvaudamos sistemoje jos neturi galimybės saugoti klientų lėšas Lietuvos banke.
Apibendrinant – situacija dėl sąskaitų atidarymo rodo, kad fintech įmonės Lietuvoje dar yra priklausomos nuo didžiųjų mūsų šalyje veikiančių bankų geros valios ir požiūrio į jas.
Tautvydas Užkuras yra advokatų kontoros GLIMSTEDT advokato padėjėjas. Pagrindinė jo praktikos sritis yra finansinių paslaugų reguliavimas.
Šis komentaras buvo publikuotas naujienų portale VZ.lt
