Šioje svetainėje naudojami slapukai. Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Privatumo politika Nesutinku Sutinku
Publikacijos

Kaip pailginti darbuotojo darbo laiką be viršvalandžių? 2019-10-15

Arturas T. svetainei

Artūras Tukleris

Darbo kodekse nustatyta standartinė darbuotojo darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę. Priklausomai nuo darbo laiko režimo, ji paskirstoma per darbo dieną, savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį. Tačiau nedaug kam žinoma, kad maksimalus galimas darbo laikas ir/arba darbo laiko norma per savaitę gali būti ne 40, o 60 valandų, kurios nebūtinai bus laikomos viršvalandžiais. 

Darbo laiko normos ir režimo samprata

Darbo laiko norma suprantama kaip darbo sutartyje nustatyta darbo laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį.

Darbo laiko norma nurodoma darbo valandomis per savaitę, darbo valandomis per dieną ar kitą apskaitinį laikotarpį, nepažeidžiant Darbo kodekso (DK) ar kitų darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų.Darbuotojo standartinė darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko.

Darbo laiko norma, priklausomai nuo taikomo darbo laiko režimo, paskirstoma per darbo dieną, savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. Pagal DK, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip, darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys, nustatydamas vieną iš DK nustatytų darbo laiko režimo rūšių, t.y. nekintančią darbo dienos trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių, suminę darbo laiko apskaitą, lankstų darbo grafiką, suskaidytos darbo dienos laiko režimą ar individualų darbo laiko režimą.

DK atitinkamai nustato bendruosius maksimalaus darbo laiko ribojimus:

  • vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt aštuonios valandos;
  • darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną negali būti ilgesnis kaip dvylika valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir šešiasdešimt valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį;
  • suminės darbo laiko apskaitos atveju darbo grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo penkiasdešimt dviejų valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko, netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui;
  • atitinkamai turi būti laikomasi darbo laiko režimo ypatumų dirbantiems naktį darbuotojams, nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ir krūtimi maitinančioms darbuotojoms ir asmenims iki aštuoniolikos metų;
  • negali būti pažeisti minimalaus poilsio reikalavimai, o pagrindinis (ne vienintelis) reikalavimas yra kad kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent trisdešimt penkių valandų nepertraukiamojo poilsio laikas.

Nepaisant to, kad tam tikrais atvejais ar tam tikrose ekonominės veiklos srityse maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo DK nustatytų normų, jo nuostatos iš esmės nustato kad darbo dienos laikas negali būti ilgesnis kaip 12 valandų, savaitės (septynių dienų laikotarpio) darbo valandų skaičius negali viršyti 60 valandų, o suminės apskaitos atveju – 52 valandų; vidutinis darbo laikas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį neturėtų viršyti 48 valandų.

Tačiau tam tikrais atvejais galima dirbti didesnį valandų skaičių arba didesnę darbo laiko normą.

Kaip padidinti darbo savaitės trukmę nekeičiant standartinės darbo laiko normos

Nors maksimali standartinė darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę, tačiau tai nereiškia, kad net ir sutarus dėl tokios standartinės darbo laiko normos visi darbuotojai privalo dirbti ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę.

Darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną negali būti ilgesnis kaip dvylika valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir šešiasdešimt valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį. Net ir nesutarus su darbuotoju dėl papildomo darbo ir/arba darbuotojui nedirbant viršvalandžių, galima susitarti, kad pavyzdžiui, darbuotojas vieną savaitę dirba 60 valandų (po 12 val. per dieną), kitą 20 valandų ir taip toliau.

Taip pat įmanoma ir tokia situacija, kad esant nustatytai 40 valandų per savaitę darbo laiko normai, darbuotojas gali dirbti tris savaites, o ketvirtą nedirbti apskritai (pvz., dirba dvi savaitės po 60 val., trečią 40 val., o ketvirtą ilsisi). Toks darbo laikas nebūtų laikomas viršvalandžiais, jeigu faktiškai neviršijama nustatyta darbo dienos ar apskaitinio laikotarpio bendra darbo laiko trukmė. Dirbant tokiu režimu taip pat neturėtų būti pažeistas reikalavimas, kad vidutinis darbo laikas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, būtų ne ilgesnis kaip 48 valandos.

Žinoma, tai nereiškia, kad darbdavys gali laisvai bei savo nuožiūra nustatyti bei bet kada keisti tokį aptariamą darbuotojo darbo laiką. Dėl tokio netipinio darbo laiko paskirstymo reikėtų susitarti individualiai su konkrečiu darbuotoju, sutarti dėl konkrečių taisyklių bei procedūros, siekiant išvengti ginčų dėl darbo laiko režimo keitimo be darbuotojo sutikimo ir kitų rizikų.

Suminės darbo laiko apskaitos atveju neturėtų būti pažeidžiamas maksimaliojo penkiasdešimt dviejų valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį reikalavimas.

Susitarimas dėl papildomo darbo leidžia dirbti iki 60 valandų per savaitę

Įstatymas aiškiai numato, kad esant susitarimui dėl papildomo darbo, darbuotojas gali dirbti iki 60 valandų per savaitę.

Susitarimas dėl papildomo darbo suprantamas kaip papildoma darbo sutarties sąlyga, sulygstama tarp darbuotojo ir darbdavio toje pačioje darbo sutartyje arba atskirame susitarime (prie darbo sutarties), dėl darbo sutartyje anksčiau nesulygtos papildomos darbo funkcijos atlikimo. Susitarimas dėl papildomo darbo nėra ir negali būti suprantama kaip atskira darbo sutartis.

Papildomo darbo atveju darbuotojas turėtų dirbti kitą darbo funkciją negu dirba pagal sudarytą darbo sutartį. Pavyzdžiui, pagrindinė darbo funkcija yra vairuotojas, bet su darbuotoju norima sulygti dėl papildomų ūkvedžio pareigų. DK nustato, kad susitarime dėl papildomo darbo taip pat turi būti nurodyta, kuriuo metu bus atliekama papildoma darbo funkcija (paprastai nustatoma laisvu nuo darbo laiku), jos apimtis darbo valandomis (pvz., 20 valandų per savaitę), darbo užmokestis ar priemoka už papildomą darbą ar kita.

Susitarimą dėl papildomo darbo bet kuri darbo sutarties šalis gali nutraukti, įspėjusi raštu kitą darbo sutarties šalį prieš penkias darbo dienas. Taip pat jis pasibaigia, nutrūkus pagrindinės darbo funkcijos darbo sutarčiai, nebent darbo sutarties šalys susitaria kitaip.

DK taip pat nustato tam tikras garantijas darbuotojams, dirbantiems papildomą darbą, egzistuoja atostogų bei atostoginių apskaičiavimo niuansai.

Kas yra susitarimas dėl darbo masto padidinimo ir kaip jį įgyvendinti

Retam darbdaviui žinoma, kad DK nustato tokią sąvoką kaip darbo masto padidinimas. Dar retesniam darbdaviui žinomas praktinis jo panaudojimas.

DK 144 str. 7 d. įtvirtina, kad kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, jam mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestis, nurodytas DK 139 straipsnio 4 dalyje, konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Panašiai darbo mastas buvo reglamentuotas ir senajame Darbo kodekse. Susitarimu dėl darbo masto gali būti padidinamas pagrindinės darbo funkcijos darbo mastas bei maksimali darbo laiko norma, t.y. esant susitarimui dėl darbo masto padidinimo, manytina, jog darbuotojas tą pačią darbo funkciją pas tą patį darbdavį gali dirbti ir iki 60 valandų per savaitę.

Dar 2015 metais[i] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad  ne bet kokia darbo laiko trukmė, viršijanti 40 val. per savaitę ar 8 val. per dieną, gali būti laikoma viršvalandiniu darbu. Galimi keli skirtingi darbo, viršijančio normalią ar nustatytąją darbo laiko trukmę, atvejai: kai tai vyksta darbdavio iniciatyva, tada tokie darbai turėtų būti laikomi viršvalandžiais; kai šalių susitarimu – tai gali būti papildomas darbas.

Anot teismo, sistemiškai analizuojant Darbo kodeksą, galima konstatuoti esant ir dar vieną situaciją, kai vykdant darbo sutartyje nustatytas pareigas ar funkcijas padidinamas darbo krūvis, jo apimtis ar normos – tai darbų masto padidinimas. Teismas konstatavo, kad Darbo kodeksas nepateikia darbų masto padidinimo sąvokos, tačiau, atribojant šią kategoriją nuo papildomo darbo, galima formuluoti, kad papildomo darbo sutartimi yra susitariama dėl visiškai kitos darbo funkcijos, nei yra sudaryta pagrindinio darbo ar pagrindinių pareigų sutartis, o darbo masto padidinimas siejamas su tos pačios pagrindinės darbo funkcijos darbo krūvio padidinimu (arba per normalų darbo laiką, arba per kitą darbo laiką). Svarbu yra tai, kad padidinus darbų mastą būtų laikomasi imperatyvių darbo laiko režimo taisyklių ir darbuotojui už darbą būtų mokama proporcingai daugiau. Konkretūs darbo apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ar darbo sutartyse.

Nors ši nutartis priimta dar galiojant senajam Darbo kodeksui, tačiau ja  buvo remiamasi nagrinėjant bylas ir po 2015 metų.

Išaiškinimą, kad darbuotojas tose pačiose pareigose gali dirbti iki 60 val. per savaitę sustiprina ir vieša Valstybinės darbo inspekcijos nuomonėii, kurioje pasakyta, kad esant abiejų šalių išreikštai valiai, galėtų būti papildomai susitariama (galiojančioje darbo sutartyje) dėl darbo masto (darbo krūvio) padidinimo, o taip pat numatomas darbo funkcijos padidinta apimtimi apmokėjimas. (...) esant tokiam abiejų šalių susitarimui, darbuotojui gali būti nustatyta DK 114 straipsnio 2 punkte numatyta maksimali darbo laiko trukmė“. Taigi darbuotojas ir darbdavys laisva valia, neviršydami įstatyme įtvirtintų maksimalių darbo trukmės ribų, gali sutarti dėl darbo masto padidinimo, t. y. ilgesnės darbo laiko trukmės pagrindinei funkcijai (pvz., iki 50 ar 60 val.), sutartyje nustatant už tai sulygtą atlygį. Susitarimas dėl darbo masto padidinimo turėtų būti aptariamas galiojančioje darbo sutartyje, keičiant sutarties sąlygas (darbo sutarties modifikavimas) arba atskirame susitarime prie darbo sutarties. Susitarimas dėl darbo masto padidinimo neturėtų būti suprantamas kaip atskira darbo sutartis.

Tai gali būti aktualu tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, siekiantiems daugiau užsidirbti, tačiau nenorintiems dirbti pas kitą darbdavį ar dirbti kitos funkcijos. Tuo tarpu darbdavys turi galimybę pasiūlyti darbuotojui didesnę darbo laiko normą bei atitinkamai didesnį darbo užmokestį.

Svarbu, kad susitarimu dėl darbo masto padidinimo nebūtų piktnaudžiaujama ir siekiant išvengti viršvalandžių, nebūtų, pavyzdžiui, pasirašomi susitarimai dėl darbo padidinimo konkrečiai darbo dienai, savaitei ir pan.

Viršvalandžiai

Viršvalandžiais laikomas laikas, kai darbuotojas viršija nustatytą darbo dienos ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę. Viršvalandžiai paprastai dirbami darbdavio pavedimu esant išimtiniams, staiga atsiradusiems bei trumpalaikiams atvejams. Viršvalandiniai darbai pagal bendrą taisyklę gali būti dirbami tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus tam tikrus DK nustatytus išimtinius atvejus.

Viršvalandžiai ne visada naudingi darbdaviui, kadangi ne tik ribojamas maksimalus jų valandų skaičius, bet viršvalandžiai apmokami ne mažesniu kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokesčiu arba darbuotojo prašymu kompensuojami viršvalandinio darbo laiką, padauginus iš pusantro, pridedant prie kasmetinių atostogų laiko (žr. DK 144 str. 4, 5 d.).

Reziumuojant paminėtina, jog kadangi egzistuoja keli skirtingi pagrindai dirbti ilgesnį darbo laiką, visada būtina atsižvelgti į tokias aplinkybes:

  •  kieno iniciatyva buvo dirbtas ilgesnis darbo laikas;
  • ar darbuotojas dirba darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, leidimu;
  • ar buvo sudarytas susitarimas/darbo sutarties pakeitimas dėl tokio darbo;
  • ar toks ilgesnis darbo laikas dirbamas nuolatos, ar laikinai, esant išimtiniams atvejams;
  • ar tokiu laiku dirbama darbo sutartyje nustatyta pagrindinė funkcija, ar papildoma.

 


[i] 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015

ii Žr., pvz.: https://www.vdi.lt/Forms/TekstasDUK.aspx?ID=490,

https://www.vdi.lt/Forms/Tekstas1.aspx?Tekstai_ID=2030, https://www.etatinis.lt/wp-content/uploads/2018/07/del-darbo-virs-etato.pdf

 

Artūras Tukleris yra advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas, darbo teisės ekspertas


Teisininkai: Artūras Tukleris



Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700