Teisininkas Vytautas Birmontas apie ginčus tarp gydytojų ir pacientų
Dukart daugiau nei prieš dešimtmetį – tiek dabar šalyje keliama bylų medikams. Nuo 1996-ųjų, kai priimtas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, išnagrinėta daugiau nei 200 bylų.
Pernai vien Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija nagrinėjo 95 skundus, o 2005-aisiais tokių atvejų buvo vos 49.
Gydymo įstaigos irgi sulaukia kelis kartus daugiau civilinių ir baudžiamųjų bylų, nors medikų kaltės įrodymas – sunkus darbas, nes pagrindinius įrodymus pateikia patys gydytojai.
Ypač nuskamba istorijos, kai pritrūksta vaistų retomis ligomis sergantiems pacientams arba kai žmogus miršta ne savo lovoje, o palatoje ar poliklinikos kabinete.
Kiekviena diagnostinė ar terapinė procedūra, ypač jei ji sudėtinga, susijusi su tam tikrų komplikacijų rizika.
Galimų nemalonumų bijantys medikai kartais iš anksto pradeda ruoštis gynybai. Lietuvos gydytojų sąjungos ir Mykolo Romerio universiteto atliktas tyrimas rodo, kad baimindamiesi teisinio persekiojimo medikai imasi nebūdingų priemonių – skiria nebūtinus papildomus tyrimus, vengia pacientų, kurie serga sudėtingomis, pavojingomis ligomis, arba siunčia juos pas kitą specialistą.
– Kodėl medikas Lietuvoje dabar vis dažniau tampa atpirkimo ožiu? – pasiteiravau į šias problemas įsigilinusio teisininko Vytauto Birmonto.
– Medicinos paslaugų teikimas susijęs su sveikata, o pacientas ne visada gali būti patenkintas.
Gali būti ilgalaikių fizinių ir psichologinių pasekmių, lemiančių ne tik paciento gyvenimo kokybę, bet ir jo artimųjų gerovę. Ginčuose dėl gydymo neretai reikalaujama itin daug pinigų, tai sukelia atgarsį visuomenėje. O vienas didžiausių šiuolaikinės sveikatos sistemos iššūkių – kaip paskirstyti finansinius resursus nepažeidžiant etinių reikalavimų. Daugelis valstybių – ne tik Lietuva – susiduria su tokiais sunkumais.
– Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą kūrė gabūs teisininkai. Dabar atsitiko taip, kad patys kūrėjai, išmanydami šio įstatymo subtilumus, yra noriai samdomi. Galbūt reikėtų švelninti įstatymą?
– 1996 metais, kai toks įstatymas buvo priimtas, mes ne veltui tuo didžiavomės. Tai buvo pirmas toks įstatymas Rytų ir Vidurio Europoje. Asmens sveikatai padarytos žalos atlyginimo principas yra konstitucinis, kaip ir teisė dėl to atlyginimo kreiptis į teismą. Vertinant įstatymo veikimą būtina atsižvelgti į teismų praktiką. Nuo 1996-ųjų teismus pasiekė kiek daugiau nei 200 bylų dėl pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo. Nesakyčiau, kad skaičiai yra įspūdingi.
– Ar tiesa, kad lietuviškasis įstatymas – antras pagal griežtumą Europos Sąjungoje?
– Yra formuluojami gana aukšti pacientų teisių apsaugos reikalavimai. Pavyzdžiui, gydytojų atsakomybė gali kilti ne tik tais atvejais, kai nesilaikoma teisės aktuose nustatytų sveikatos paslaugų teikimo reikalavimų, bet ir medikams pažeidus profesinę etiką. Kad teismas priteistų žalos atlyginimą, pacientas privalo įrodyti jam padarytą žalą, neteisėtus gydytojo veiksmus ir priežastinį ryšį tarp mediko veiksmų ir kilusios žalos. Gydytojo kaltė yra pripažįstama teisėtai patikima, ir ją turi pareigą paneigti jis pats. Švedijoje, Suomijoje asmenys, kurie patyrė žalą gaudami medicinos paslaugas, įgyja teisę į kompensaciją tik tokiu atveju, jeigu įrodo, kad žalos buvo galima išvengti.
– Ar įmanoma kitokiu būdu spręsti atsakomybės problemą?
– Prancūzijoje įteisinta kitokia sistema, vadinamoji mišri. Jos esmė – pacientams būtina įrodyti neteisėtus sveikatos sistemos darbuotojo veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą tik tais atvejais, kai dėl patirtos žalos paciento darbingumas sumažėjo daugiau kaip 25 procentais. Kitais atvejais užtenka įrodyti, kad žalos buvo galima išvengti. Šiuo keliu galėtų eiti ir Lietuvos įstatymų leidėjai. Tai padėtų sumažinti bylinėjimosi teismuose išlaidas, išnyktų priešprieša tarp pacientų ir gydytojų. Vis dėlto manau, kad garantuoti kokybiškų medicinos paslaugų teikimą yra pigiau nei bylinėtis ir mokėti kompensacijas pacientams.
Autorius: LR korespondentė Danutė JONUŠIENĖ
Šaltinis: lrytas.lt 2012 06 11
