Lietuvoje fiksuojamas ekonominis nuosmukis (recesija). Dalyje verslo sektorių pradeda vyrauti neigiamos nuotaikos. Viena iš pagrindinių priežasčių – apyvartinių lėšų trūkumas. Jis nulemtas dėl Europos centrinio banko didinamų bazinių palūkanų normų mažėjančio vartojimo; smarkiai išaugusių verslo paskolų palūkanų; atsargaus bankų požiūrio į naują ir papildomą verslo finansavimą. Bankai šiuo metu ypač atidžiai vertina klientų mokumą, nes kyla klausimų, ar galės būti tinkamai aptarnautos jau turimos paskolos. Tiems verslams, kuriems nepavyksta pasiskolinti Lietuvos ir užsienio bankuose, taip pat pritraukti lėšų kitais būdais (pvz., išleidžiant obligacijas), tenka skolintis per sutelktinio finansavimo platformas su 14–15 proc. palūkanomis.
Paminėti ekonominės ir finansinės aplinkos veiksnių sukelti bendrovių finansiniai sunkumai gali reikšti, jog kai kurioms bendrovėms jau yra iškilusi nemokumo tikimybė (kai realiai tikėtina, kad bendrovė taps nemoki per artimiausius tris mėnesius), o kai kurios jau nemokios (laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba įsipareigojimai viršija turimo turto vertę). Jeigu bendrovė jau de facto nemoki, bendrovės ir jos kreditorių veiksmų laisvė ribota. Tokiu atveju privaloma nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, t. y. kreiptis į teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo.
Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (JANĮ) nustato pareigą bendrovei prieš kreipiantis į teismą raštu informuoti kreditorius ir pasiūlyti sudaryti susitarimą dėl pagalbos įveikti finansinius sunkumus. Tokio susitarimo nesudarius per 15–30 dienų procesas dėl nemokumo bylos iškėlimo keliasi į teismą. Tačiau ar būtina laukti, kol bendrovė taps nemoki, o jos siūlymas kreditoriams sudaryti susitarimą dėl pagalbos tik formalaus reikalavimo įgyvendinimu?
Jeigu bendrovės veiklos rodikliai indikuoja gresiančią nemokumo tikimybę, tačiau bendrovė dar gyvybinga, t. y. vis dar vykdoma ūkinė komercinė veikla, leisianti jai vykdyti savo prievoles ateityje, tai yra pats laikas pradėti tartis su esamais kreditoriais dėl pagalbos įveikti atsiradusius finansinius sunkumus.
Tokio susitarimo tikslas yra neteisminis bendrovės restruktūrizavimas, kurio metu yra modifikuojamos jau turimos bendrovės prievolės atidedant jų įvykdymo terminus, jų visai ar iš dalies atsisakant, pakeičiant vieną prievolę kita ir kt. Be kita ko, tokiu atveju gali būti sprendžiami klausimai dėl dalies verslo ar turto pardavimo, turto nuosavybės iškeitimo į ilgalaikę nuomą (angl. sale-leaseback), dalies veiklos atsisakymo ar jos pakeitimo kita ir kt. Taip gali būti užtikrintas bendrovės veiklos tęstinumas ir kreditorių galimybės visiškai ar bent iš dalies gauti prievolių įvykdymą, kuris bankroto atveju statistiškai nesiekia nei 10 proc. (antrosios eilės kreditorių atveju).
Vien pareiškimo dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo pateikimas teismui sustabdo visus pradėtus išieškojimo procesus, o iškėlus nemokumo bylą yra draudžiama vykdyti neįvykdytas finansines prievoles, išskyrus einamuosius mokėjimus. Tokioms bendrovėms yra draudžiama dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose. Kai kuriais atvejais dar gyvybingoms bendrovėms tai gali būti pražūtinga. Siekiant išvengti šių neigiamų padarinių bei skolininko ir kreditorių interesų balanso būtina tartis.
Bendrovė tardamasi su kreditoriais turėtų būti maksimaliai atvira ir sąžininga, t. y. į susitarimo procesą įtraukti visus kreditorius ir siekti savo veiklos ir prievolių modifikavimo tokiu būdu, jog nebūtų pažeisti atskirų grupių kreditorių interesai. Prioriteto suteikimas pavieniams kreditoriams gali lemti tiek baudžiamosios, tiek civilinės atsakomybės atsiradimą ateityje.
Susitarimas su kreditoriais dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti gali būti tvirtinamas teismo, kaip šalių sudaroma neprocesinė taikos sutartis. Tokiu būdu susitarimui būtų suteikiama papildoma teisėtumo ir vykdytinumo garantija.
Jeigu reikia skubiai stabdyti jau pradėtus priverstinio išieškojimo veiksmus, o patys kreditoriai to daryti nesutinka, susitarimo procesą galima formalizuoti, t. y. susitarimą vykdyti pagal JANĮ nustatytą tvarką ir pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe prašyti teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones (pvz., stabdyti turto pardavimą iš varžytinių), kol įstatyme nustatytais terminais bus sudarytas susitarimas su kreditoriais.
Tam, kad aptariami bendrovių ir jų kreditorių susitarimai taptų įmanomi praktikoje, Lietuvos verslo aplinkoje turi būti iš esmės keičiamas įsisenėjęs požiūris, kad bendrovės restruktūrizavimas (tiek teisminis, tiek neteisminis) yra tik „tarpinė stotelė“ link bankroto. Kreditorių išankstinis nepasitikėjimas finansinių sunkumų turinčiais skolininkais sukuria „užburtą ratą“, t. y. tiek skolininkai, tiek kreditoriai net nesiekia ieškoti realių situacijos sprendimo būdų. Ši situacija turi keistis.
Visos reikiamos priemonės atlikti neteisminį bendrovės restruktūrizavimą jau dabar yra prieinamos, todėl verslas yra skatintinas jomis laiku pasinaudoti.
Parengė „Glimstedt“ advokatų kontoros vyresnysis teisininkas, advokatas Karolis Merkevičius
